Prologas. Tai ne pirmasis mano BLOG‘as. Taip pat ir ne paskutinis… Šis „rašinys“ ypatingas tuo, kad pirmą kartą rašau apie krepšinį, tiksliau, apie mano santykį su juo. Būtent tai man yra tikroji bet kurio BLOG‘o funkcija – pateikti savo subjektyvų santykį su aprašomu objektu, nuomonę apie konkrečią situaciją, požiūrį į kažką, kas yra aktualu būtent šią akimirką. Dėl šios priežasties BLOG‘as yra rašomas veikiausiai dėl savęs paties (gal todėl lietuviškai ir yra vadinamas „internetiniu dienoraščiu“), o ne konkrečiam skaitytojui. Tad nesiekiu ir nenoriu būti vertinamas, reitinguojamas ir pan. Rašau, nes man tai patinka. O jei kas skaitys ir turės kokių minčių, galėsim padiskutuot, kodėl aš „nesergu“ už savo miesto komandą.
Priešistorė. Tai buvo seniai. Nepamenu visko, nes dar buvau vaikas… Nežinau kur, bet buvo „Žalgiris“… Nesuprantu kodėl, bet JAUSMAS – euforija – užvaldė visą sielą… Tai buvo PERGALĖ! „Žalgiris“ laimėjo! Laimėjo Lietuva! „Žalgiris“ – tai Lietuva!..
Jeigu bučiau kiek jaunesnis, niekada nebūčiau to patyręs. Jeigu bučiau vyresnis, tada gal daugiau prisiminčiau. Daugiau, bet ne tai, kas palieka ryškiausią pėdsaką vaiko širdyje – JAUSMĄ… Žinau, kad tai sunku paaiškinti to nepatyrusiems… Taip pat žinau, kad kada nors apie tai papasakosiu savo vaikaičiams… Tai bus viena iš tų istorijų, kurios perduodamos karta iš kartos, panaši į tą, kurią man pasakojo senelis apie partizanus, kovojusius prieš okupantus, ar į tėvo pasakojimus apie KGB kankinimus… Tokios istorijos pasakojamos su ašaromis akyse, nes jos kyla iš sielos gelmių…
Tais laikais buvo „Žalgiris“. Buvom mes. Ir buvo kova. Nei vienas mūsų nebuvo „Žalgirio“ sirgalius (arba kaip dabar įprasta vadinti – „fanas“). Visi mes buvome Lietuvos patriotais. Net ir tie, kurie nemėgo krepšinio (kaip mano tėvas), visada žiūrėdavo rungtynes. Ir visada sirgo už Lietuvą…
„Ligos“ istorija. Kažkada (1993 – 1996 m.) buvo dvi krepšinio komandos… Jos abi buvo Kaune. Tai „Žalgiris“ ir „Atletas“. Buvo keisti laikai… Keisti, vertinant iš šiandienos perspektyvos. Atsimenu, kad miestas buvo pasidalinęs pusiau: vieni „sirgo“ už vienus, kiti už kitus… Įdomiausia, kad dabar tarp ryškiausių „Žalgirio“ „fanų“ gausu tų, kurie fanatiškai palaikė „Atleto“ ekipą… Ironiška, bet su tokiais teko susidurti ir man…
Grįžtu kartą namo iš mokyklos ir susitabdo mane du vyresnių klasių moksleiviai. Vienintelis jų klausimas – kurią krepšinio komandą palaikau. Aš drąsiai atsakiau, kad „Žalgirį“. Tai buvo mano pirmos ir paskutinės muštynės už mylimą krepšinio komandą…
Keista, bet tokių kaip aš (palaikančių „Žalgirį“) mano aplinkoje buvo mažuma. Gal todėl, kad jaunimas norėjo maištauti prieš tradicijas?.. Juk naujas, kas nėra „nuvalkiota“, jaunam žmogui visgi arčiau širdies… Jeigu taip, tada aišku, kodėl „Lietuvos Ryto“ „fanų“ tarpe gausu jaunesnių žmonių, kai vyresnės kartos atstovai labiau linkę palaikyti „Žalgirį“… Nors, žinoma, ir tarp „Lietuvo Ryto“ ekipos „sirgalių“ yra ir vyresnio amžiaus asmenų, bet visgi faktas lieka, kad šis klubas visgi atstovauja tai, kas nauja, kai „Žalgiris“ – tradiciją… O juk kažkada buvo „Atletas“ – nauja, jauna ir moderni komanda…
Tais laikais nuoširdžiai „sirgau“ už „Žalgirį… Buvau šios ekipos „sirgalius“… Keista, bet žodis „sirgti“ pateikiamas kaip žodžio „palaikyti“ sinonimas. Man visada šis žodis asociavosi su kitu lietuvių kalbos žodžiu – „liga“. Sakydamas, kad tada „sirgau“ už „Žalgirį“, įvardinu savo ligos pavadinimą. Ši liga turėjo ir savo simptomus: rungtynių stebėjimą, skandavimą, komandos atributikos „maniją“, varžovų menkinimą ir t.t. Ši liga paūmėdavo, kai komanda eilinį kartą tapdavo Lietuvos čempionais, laimėjo Europos klubų taurės turnyrą, Eurolygą… Tačiau palaipsniui ir netikėtai įsigalėjo supratimas, kad „Žalgiris“ – tai nebe ta komanda, kuri kažkada „padovanojo“ JAUSMĄ… „Žalgiris“ jau niekada nebebus ta komanda… Nes tada buvo Lietuva. Dabar tik Kaunas… Tai buvo vaistas nuo ligos…
Žinoma, aš palaikau savo miesto komandą. Manau, kad ji puikiai reprezentuoja miestą. Todėl aš visiškai suprantu ir palaikau savivaldybės sprendimą remti klubą miesto biudžeto lėšomis. Visgi, tai nebėra visos Lietuvos komanda… Jei vis dar būtų, veikiausiai būtų remiama iš valstybės reprezentacinių lėšų, o tada gal net „krizės“ nebūtų?..
Epilogas. Perskaičiau, ką parašiau. Visgi, ne tai, ką norėjau. Bet parašiau. Įvadas prastas, dėstymas klaikus, į pabaigą visai „nusipezėjau“… Tad beliko tik publikuoti… Geriau jau nebūčiau?..
P.S. Paskelbta: 2009-01-26 22:19
