Neparašysiu nieko naujo, bet vis tenka suteikti psichologinę pagalbą darbo ieškantiems žmonėms. Vakar vienai mergaitei bandžiau paaiškinti, kad aš aktyviai neieškau, nes man nereikia, o jai jau reikia, bet nuleido rankas… Visur reikia pažinčių, sako…
Taip, tas yra svarbus, bet pamėginau jai paaiškinti, kad yra dar svarbesnis dalykas – žinoti ko ir kur nori. Sako, žino, bet ten neieško, o jei ieško, tai tik per pažintis. Problema – nepažįsta jos.
O juk viskas labai paprasta – reikia parduoti save. Kiekvienas daugmaž įsivaizduoja, ką darytų, kad parduotų kokį oblių, bet sunkiai žmonės įsisąmonina, kad darbo rinkoje jie yra tas oblius, kurį reikia parduoti.
Žmonės supranta, kad ieškant obliui pirkėjų, reiktų gal pasireklamuoti, bet rinkodara tik atsitiktiniams pardavimams. Visokių CV užsipildymas specializuotuose portaluose, skelbimų dėjimas į laikraščius – tai pasyvus laukimas, kad kažkas ieškos ir atras. Būna, pasitaiko. Tik tiesioginiai pardavimai duoda kur kas geresnį efektą. Tam reikia ieškoti, kam potencialiai obliaus reikia, siūlyti tą oblių, pateikti jo privalumus prieš konkurentus.
Pardavėjai eina ir siūlo tą oblių. Ne kurie dar duoda išbandyti. Siunčia „brukalus“, skambina vadovams, siūlo susitikti, pristatyti obliaus išskirtinumą.
Tas pats ir su darbo paieška. Pažinčių nereikia ieškoti, jas reikia kurti. Be to, iš praktikos pasakysiu, kad pardavimai per pažintis dažniausiai neneša laukiamos naudos – pažįstamui padarai nuolaidą, esi atsakingas, jei kas blogai, galiausiai tu esi jam skolingas, kad iš tavęs pirko. Taip supranta pirkėjas, susijęs su tavim kokiais giminystės ar draugystės ryšiais.
Darbo paiešką – tai tiesiog pardavimai. Reikia išmokti parduoti save.
Įdomus čia palyginimas su obliumi 🙂
Jei rimtai, tai tie, kurie chroniškai neranda darbo dažniausiai, kaip čia ir parašyta, yra pasyvūs, laukia, kad kas nors jiems ką nors pasiūlytų. O jei jau siūlosi patys, t.y. siunčia CV ir pan, tai tas CV dažniausiai būna atbula ranka padarytas. Teko keliskart darbuotojų ieškot, tai prisižiūrėjau pakankamai. Nuo dešimties skirtingų šriftų ir sulygiavimų vieno puslapio CV, iki baisiausių rašybos klaidų ir dar nuotrauka prisegta iš kokio vakarėlio. Kai kurie išvis vietoj CV trijų puslapių rašinėlį (pilstant iš tuščio į kiaurą, bandant paslėpt patirties beigi išsilavinimo trūkumą) atsiunčia. Žodžiu, tokiems bandyk padėt nepadėjęs, bet kai nėra nė noro kažkiek pasistengti save parduoti, tai nieko ir nebus…
Talentų kartuvės dabartinė kapitalistinė savęs pardavinėjimo sistema. Žinau labai nemažai gabių žmonių, kuriuos dori darbdaviai graibstyte graibstytų, bet jie nemoka savęs parduoti. O be to sunku save pardavinėti, kuomet pvz. apie IT nei bum bum nenutuokiančiam vadovui ar human resource specialistui bandai išvardint privalumus ir net jei žinai, kad kompanijai greitu metu atneši daug naudos ir labai konkrečias jų problemas bei jų sprendimo būdus, tai tarp galimybės tai įrodyti praktikoje ir tavęs visuomet stovi koks „riomerinio“ lygio bukagalvis, kurio arogancija prasmirę drabužėliai ir giliai įsodintos riebiame veidelyje akutės (o kartais tai būna nors ir žavi, bet buka kaip rastigalis jauna dama) to šanso tiesiog neduos. Tada lieka vienintelis būdas išgelbėti save ir padėti kitiems – kurti ūkio darinį, kuris už tai, ką būtum daręs tiesiog už eilinio darbuotojo atlyginimą, su visa linksmybe nulups devintą skūrą iš laiku nesusipratusios įmonės 🙂
Ai o aš galvojau čia apie pažinčių svetaines. Man rodos ir santykius galima parduoti… Toks progresyvus požiūris… Žmogus – prekė. Ir kaip galima šitam prieštaraut!!!