Tūlas krepšinio „tėvas“ Dž. Naismitas, kalėdinės karštinės pagautas, gūdžiais 1891 m. kultinių Simpsonų miestukyje (Springfylde) pakabino porą, kaip amžininkai prisimena“, persikų krepšių ir savo studentams liepė į juos mėtyti veikiausiai iš kokio nors gyvio skrandžio padarytą futbolo kamuolį. Toks, atrodytų absurdiškas, sprendimas buvo motyvuotas noru padaryti treniruotes įdomesnes. Nuo to viskas ir prasidėjo…
Žinoma, šioje vietoje gali atsirasti teigiančių, kad krepšinio ištakos siekia dar anksčiau – tuos laikus kai kokie nors žmonijos „gimtojo“ lopšio, Afrikos žemyno, rezidentai sugalvojo akmenimis numušti kokosus nuo palmių viršaus tam, kad galėtų pasimėgauti aksominiu jų „syvų“ skoniu. Ką gali žinoti, gal jie net primityvias taisykles buvo sugalvoję tam, kad padarytų patį procesą įdomesniu… Tačiau nesiruošiu čia diskutuot pats su savim šiuo klausimu, nes šis BLOG‘as nėra apie krepšinio istoriją. Tai tiesiog vieno žmogaus pamąstymai apie krepšinio kaip aktyvaus, sveikatą stiprinančio žaidimo „persikėlimą“ į „virtualiąją erdvę“ ir to teikiamus privalumus.
Kalbant apie įvairias krepšinio „metamorfozes“, galima rasti įvairių anomalijų: erotinis krepšinis (kiekvienam pagal savo „sugedimo“ laipsnį suprasti, kas tai per žaidimas), stalo krepšinis (kai iš vienų barščių paimama „bulvikė“ ir metama į kaimyno sriubą) , „užstalės“ krepšinis (kai stengiamasi pataikyti ledo kubelį į „arielkos“ taurelę), sodo krepšinis (kai koks supuvęs obuoliukas metamas į kompostinę), gatvės krepšinis (pastarojo yra daugybė versijų) ir t.t. Tarp visų šitų nepaminėjau tik vieno – virtualaus. Kas tai per padaras?
Deja, sunku vienareikšmiškai apibrėžti, kas tai yra. Vieniems tai rungtynių žiūrėjimas per TV ar Internete, kuris, nors ir nesuteikia tokio emocijų antplūdžio kaip stebėjimas gyvai, visgi yra patrauklus tuo, kad nereikia niekur judintis iš namų, stumdytis iki savo vietos tribūnoje bei leidžia matyti kur kas daugiau veiksmo aikštelėje įvairiais rakursais. Kiti, prabilus apie virtualų krepšinį, prisimins dienas, praleistas prie „NBA Live“ (ar kaip ten tas kompiuterinis žaidimas vadinasi?), kai, pasirinkę komandą, triuškindavo į vieną vietą susibūrusius po pamokų ar paskaitų draugus. Tačiau daliai žmonių, tarp kurių priskirčiau ir save, virtualus krepšinis – tai bendruomenė.
Prieš pradėdamas rašyti šį BLOG‘ą peržvelgiau jau parašytus krepšinis.net BLOG‘us ieškodamas analogų. Juk niekam nesinori kartotis! Deja, radau Shilio neprastą „reklamikę“ pavadinimu „www.kleiza.lt“ apie internetinį krepšinio menedžerį Bballzone.net. Jau anksčiau buvau skaitęs, bet dabar dar sykį tai padariau, norėdamas prisiminti, kas jame rašoma, bei tikėdamasis atrasti „medžiagos“ savo „rašliavai“. Jame buvo išsakyta mintis apie galimybę įtakoti šio internetinio žaidimo vystymąsi, kas veda prie stiprios bendruomenės atsiradimo. Taip pat išvardinti įvairūs Bballzone privalumai…
Dabar būtų galima pradėti diskutuoti, kiek pats internetinis krepšinio menedžeris yra geras – vieniems jis puikus, kitiems yra geresnių. Tik ne tai yra šio BLOG‘o tikslas! Tiesiog, prieš pakalbėdamas apie virtualaus krepšinio teikiamus privalumus, privalau „liaudžiai“ prisipažinti, kad pats esu minėtos bendruomenės narys, todėl visa mano patirtis yra susijusi su būtent „Basket Ball Zone“ projektu. Taip, krepšinis.net taip pat turi ganėtinai stiprią bendruomenę, bet nenorėčiau jų lyginti, nes visgi tai visiškai skirtingi „produktai“, kuriuos tik sieja „meilė“ krepšiniui.
O viskas prasidėjo ne taip jau nekaltai – tiesiog domėjausi „Bitės plus laboratorijos 2007“ laureatais ir žvilgsnis užkliuvo už minėto krepšinio menedžerio. Būtent tada galvoje užgimė mintis, kad tai gali padėti išlaikyti senus kontaktus – juk krepšinis ir kiti bendri pomėgiai apjungia žmones! Gal nuskambės keistai, bet pasibaigus mokslams, studijoms ar keičiant darbovietes dalis pažinčių tiesiog „išnyksta“ iš kasdienio kontaktų sąrašo. Juos pakeičia nauji veidai, naujos pažintys ir net nauji draugai. Taip jau tas gyvenimas surėdytas, kad kiekvienas esam kaip laivelis vandenyne, blaškomas vėjo ir nežinantis, į kokį krantą mus nuneš.
Taigi, nusprendžiau įkalbinti keletą draugų prisijungti ir žaisti šį žaidimą kartu. Dabar kiekvienas turime savo komandą, prižiūrime ją, kovojame dėl pergalių ir kiekvieną kartą susitikę aptariame savo pastebėjimus prie alaus bokalo. Juokinga, bet net iš kito miesto žmonės atvažiuoja, nes be tokių banalybių kaip pokalbiai apie šeimą ar darbą, politiką ar ekonomiką, praeities prisiminimus ar ateities planus yra dar ir tokios vaikiškos šnekos apie neegzistuojančias krepšinio komandas.
Tačiau tai tik viena medalio pusė. Jau minėjau žodį „bendruomenė“, kas reiškia, jog įvairūs žmonės tarpusavyje susibendrauja, užsimezga naujos pažintys, pavirstančios į kas savaitinius susitikimus prie alaus bokalo ar net realų pamėtymą į krepšį… Paradoksalu, kad, nors iš principo virtualus krepšinis turėtų atitolinti žmones, jis dar labiau juos suartina…
P.S. Paskelbta: 2009-02-09 13:49
