Ne, šis BLOG‘as nėra apie tai, kad Lenkijoje galima pigiau apsipirkti (patikimi šaltiniai byloja, kad lenkai jau susiprotėjo ir kainos ten užkilo). Rašau, nes, kai pagalvoju, jog artėja čempionatas būtent šioje šalyje, vis prisimenu, kai pats gyvenau svečioj šalį, kur turėjau progą pažaisti krepšinį su užsienio šalių krepšininkais.
Iš karto perspėju tuos, kuriuos domina tik „objektyvios“ analizės – jų čia nebus. Taip pat nemėgstantiems panegirikų patariu neskaityti BLOG‘o pabaigos, nes būtent ten kalbėsiu apie lietuvišką krepšinio mokyklą tik viename asmenyje. Taip pat BLOG‘as nėra skirtas tiems, kurie nemėgsta „pritemptų“ palyginimų, nes, kalbėdamas apie nacionalinius krepšinio ypatumus, mėginsiu palyginti juos su atitinkamų šalių profesionaliais krepšininkais.
Kaip jau buvo galima suprasti iš prieš tai buvusio sakinio, rašysiu apie taip vadinamą „mėgėjų“ krepšinį. Tenka apgailestaujant pripažinti, kad „mėgėjai“ – tai ne „profesionalai“, tad jų krepšinio suvokimas tėra tik „mėgėjiškas“ (kaip ir šis BLOG‘as). Kita vertus, turbūt niekam nėra paslaptis, kad kiekviena tauta pasižymi tam tikromis išskirtinėmis charakteristikomis, kurios retkarčiais atsiskleidžia ir krepšinio aikštėje.
Taigi, kalbant apie užsieniečius, tai teko žaisti kartu su ir prieš tokius kaip ispanai, lenkai, vokiečiai, prancūzai, rusai ir italai. Visas šis internacionalas (įskaitant ir mane) kiekvieną savaitę bent porą kartų eidavome į aikštelę palošti krepšinio. Tad pasidalinsiu savo įspūdžiais apie kiekvienos šalies „mėgėjų“ ypatumus.
Ispanai. Mažiukai. Bent jau tie, su kuriais man teko žaisti. Dalis iš Madrido, dalis iš Barselonos (pasirodo, jie puikiai sutaria, nors fanatiškai palaiko priešingas komandas). Dalis jų buvo lankę krepšinio mokyklas, nors aukščiausio jų ūgis nesiekia 180 cm. Labai taiklūs, greiti ir beveik nepavargstantys – sunku su jais suspėt. Daug kalba aikštėje, žaidžia visiškai atsipalaidavę. Propaguoja komandinį krepšinį su daug perdavimų. Nors ir žemo ūgio, drąsiai „lenda“ po krepšiu, kovoja dėl kamuolių. Praktiškai gauja lakstančių Chosė Manuelio Kalderono ir Juano Carloso Navarro hibridų.
Kalbėdamas apie ispanus, negaliu nepaminėti, kad jiems visiems Lietuva buvo puikiai žinoma. Sabonio vardą jie minėdavo su pagarba ir pasididžiavimu (turbūt nereikia pasakot, kad pastarasis „viešėjo“ toje šalyje). Būtent jie, sužinoję mano tautybę, pasikvietė žaisti. Galbūt dėl to, kad buvau kur kas už juos aukštesnis net davė pravardę minėto legendinio Lietuvos krepšininko. Buvo malonu, bet tai vertė pasitempti žaisti geriau nei sugebu. Keista, kad „etiketės prilipdymas“ iš manęs padarė krepšininką bent jau „mėgėjiškuose“ susiėjimuose, nes paprastai žaidžiu taip, kad mane aploštų net trečiokas.
Taip pat negaliu nepaminėti, kad niekada, žaisdamas krepšinį, nebuvau susidūręs su tokiais santūriais „nešvaraus“ krepšinio elementais kaip timpčiojimas už „šortų“, atsitiktinis smūgis į saulės rezginį. Lietuvoje už tai galima į galvą gauti, bet ispanai tai darė taip meistriškai, kad net pykti nesinorėdavo. Vieno jų paklausiau, kodėl jie taiko šiuos „nešvarius“ kovos būdus, ir man paaiškino, kad krepšinio mokyklose (nepaminėjau anksčiau, kad buvo lankiusių) to juos išmoko anksčiau nei varytis kamuolį…
Lenkai. Apie daugumą jų negaliu pasakyt nieko gero. Nemalonu buvo su jais žaisti vienoje komandoje, nes visi buvo totalūs egoistai (visiški ispanų antipodai). Tačiau tarp lenkų buvo vienas, kuris save laikė „profesionalu“, nes buvo žaidęs, deja, nepamenu komandos. „Profesionalas“ buvo aukščiausias iš visų mūsų (kažkiek virš 2 m.), greitas, driblinguojantis, taiklus, šoklus. Jo problema didžiausia buvo, kad jo komandos dažniausiai pralaimėdavo būtent dėl to lenkiško egoizmo: varysiuosi atsitrenksiu į lietuvį, prišoks ispanas ir prarasiu kamuolį arba mesiu iš sudėtingos situacijos, nors trys komandos draugai stovi laisvi, ir nepataikysiu. Be to, nepaisant „gero“ ūgio, jis buvo lengvas, tad visiškai nesugebėdavo užsiimti pozicijos, kovodamas dėl kamuolio.
Ilgai galvojau, su kokiu krepšininku būtų galima palyginti lenkus ir, pripažinsiu nesugalvoju. A.Wisniewski netinka, nes per geras (kažkaip galvoje sukasi J. Dudekas).
Vokiečiai. Visi vokiečiai buvo už mane aukštesni, stambūs, tačiau… Net nėra ką per daug apie juos rašyti, nes visi iki vieno su krepšiniu susipažino žaisdami su mumis. Jokių Dirkų Novitckių ar net jo apraiškų įžvelgt, net ir labai norėdamas, negaliu. Geriausiu atveju – Patrikas Femerlingas…
Kalbant apie charakterį – tai šalti ir santūrūs žmonės. Net ir neišmanydami krepšinio subtilybių, aikštelėje nesimaišė ir netrukdė žaisti savo komandų lyderiams, t.y., jei gaudavo kamuolį, atiduodavo jį tam, kuris, jų manymu, geriau žino, ką su juo veikti.
Prancūzai. Atsipalaidavę kaip ispanai, egoistai kaip lenkai, žaidžiantys pirmą kartą kaip vokiečiai – savotiška visų anksčiau paminėtų tautų sintezė. Deja, nebuvo tarp jų atletiškų afrikietiškos kilmės atstovų, tad vėlgi sunku lyginti su Prancūzijos krepšinio rinktine (nebent tuo, kad patys bando užbaiginėti atakas, deja, ne dėjimais) ir tokiais krepšininkais kaip Tonis Parkeris. Antuanas Rigodo taip pat nekoks palyginimas, nes man asmeniškai šis žaidėjas yra palikęs labai gerą įspūdį visam likusiam gyvenimui…
Italai. Prieš pradėdamas rašyti BLOG‘ą galvojau, kad apie kiekvieną tautą turėsiu ką pasakyti. Pasirodo, klydau. Italai – praktiškai tie patys prancūzai, tik aukštesni, lėtesni ir labiau linkę „pasuotis“. Jokių Galandų ar Buleri prototipų nerasta.
Rusai. Tie, su kuriais teko žaisti, buvo tvirtai suręsti, nors ganėtinai neaukšti. Žaidžia kaip ir „tipiškas“ lietuvis „mėgėjas“. Tik kvapas nuo jų sklido… Na, tie, kam yra tekę žaisti prieš ką nors stipriai prakaituojantį po vakarykščių, supras mane…
Lietuviai. Turbūt sunkiausia kalbėti apie save, tad pateiksiu lenko „profesionalo“ repliką: „You are the fantastic rebounding master son of a …“ Iš karto pripažinsiu, kad tai buvo mano karjeros viršūnė, tad tikrai nepagadinau lietuvių krepšinio įvaizdžio. Tai liudija ir faktas, kad komandos, kuriose tekdavo žaisti, niekada nepralaimėdavo. Tiesa, dažniausiai lošdavau kartu su ispanais (priminsiu, kad jie mane ir pasikvietė), tad pergalė būdavo iš anksto užprogramuota.
Jau minėjau, kad ispanai buvo „mažiukai“, tad visą laiką centruodavau ir man tai puikiai sekėsi (Lietuvoje tam esu per žemas). Paklausiau jų, kodėl jie visgi taip mielai kviesdavo mane lošti su jais komandoje. Atsakymas – „lietuviška krepšinio „mokykla“. Jų nuomone, mūsų krepšininkai pasižymi išskirtiniu krepšinio supratimu, nuojauta, kovingumu ir darbštumu aikštėje. Gynyba – tai pagrindinis nurodytas lietuvių krepšininkų ginklas, kuris dažniausiai mūsų rinktinę atveda į pergales. Būtent dėl gynybos, bendro krepšinio suvokimo mūsų krepšininkai yra taip vertinami užsienyje. Mindaugas Žukauskas, Tomas Masiulis, Ramūnas Šiškauskas tai puikiausiai atspindi savo karjerų viražais.
Belieka tik palinkėti mūsų krepšininkams sėkmės. Dėkui skaičiusiems. Tikiuosi, kad gal dar bus apie ką padiskutuot komentaruose…
P.S. Paskelbta: 2009-03-26 00:07
