„Visi darbdaviai yra vagys, pampstantys iš mūsų sukurtų darbo vaisių!“ – ar yra jūsų galvoje apsilankiusi tokia ar panaši mintis?.. Žinau, kad retas tai išdrįstų pripažinti, bet tie, kuriems teko dirbti neapmokamus viršvalandžius, dėl ko negali sugrįžti į išsiilgusius ir išsiilgtus namus, kuriems teko aukoti darbui savo savaitgalius, kuriems buvo padidintas darbo krūvis, ar krizės metu esant stabilioms įmonės pajamoms sumažintas atlyginimas ir t.t. – visi šie žmonės, jei tik nebijotų prarasti savo darbo ir likti be pajamų, turbūt pagalvotų apie galimybę keisti darbovietę, nes jų darbdavys – melagis, išnaudotojas, sukčius ir net vagis…
Po tokios įžangos norėčiau atpasakoti vieną mano žmonos pokalbį su vienos įmonės pardavimų vadybininku. Neseniai mano žmona kaip ir grįžo iš motinystės atostogų ir ieškojosi darbo (senoji darbovietė per tą laiką papildė likviduojamų įmonių sąrašą). Būdama nepėsčia, net ir šiais krizės laikais, ji visada ieškodavo visko, kas tik įmanoma apie įmonę, prieš eidama į darbo pokalbį. Net ir nuėjusį į vietą ir belaukdama audiencijos pas potencialų darbdavį ji nevengdavo pakalbinti po ranka pasitaikiusio įmonės darbuotojo ir pasiklausinėti, ar laiku mokami atlyginimai, ar viršininkas geranoriškas, ar kolektyvas draugiškas, kaip einasi su klientais, ar nėra jų mokumo problemų ir t.t. Nežinau, ko ji klausinėdavo, bet dažnai man grįžusi paporindavo, kodėl vieno ar kito darbo pasiūlymo atsisakė… Taigi, laisva forma pacituosiu vieną tokių pokalbių:
Žmona: Labas, kaip sekasi?
Pardavimų vadybininkas: Nieko gerai, o tu čia darbintis ketini?
(Seka kelios minutės susipažinimo, abipusio flirto ir pašmaikštavimų, kuriuos galiausii užbaigia tradicinis pokalbis apie orą.)
Žmona: Tai, jei ne paslaptis, kiek gauni už savo darbą?
Pardavimų vadybininkas: Anokia čia paslaptis – įsidarbinsi vistiek sužinosi. Šiaip ant popieriaus nedaug – tik 1200 LTL, bet dar „bonusai“ ateina geresniais mėnesiais antra tiek. Tik reik daug važinėtis…
Žmona: Tai bet už kurą juk apmoka???
Pardavimų vadybininkas: Tai jo, viską apmoka, mašiną duoda – ne problema. Nebereikia asmeninės mašinos, savaitgaliais važinėju, tik ketvirtadienį reikia užsipilti, kad viršininkas negalvotų, jog už jo pinigus savaitgalį važinėju. Dar ir giminėms užpilu…
(Tuomet žmona pakviečiamą į kabinėtą ir pokalbis nutrūksta…)
Žinoma, tai nėra tikslus situacijos aprašymas. Šiek tiek pagrąžinau, bet faktas tas, kad pardavimų vadybininkas prisipažino mano žmonai, kad… vagia iš savo darbdavio…
Nemanau, kad tai smulkmena, nes lašas po lašo ir jau galima kalbėti apie trečią atlyginimą – popierinį, „bonusus“, šiuolaikišką vokelį kuro pavidalu…
Iš pradžių galvojau, kad negi darbdavys kvailas ir nesupranta, kad, kai nepakankamai sumoka darbuotojui, jis iš jo vogs… norėjau paklausti, ar etiška vogti iš to darbdavio, kuris nemoka darbą atitinkančio atlyginimo… Tačiau dabar mąstau, kad čia dar labiau viskas užsukta – darbdavys „vagia“ iš darbuotojų, mokėdamas nepakankamą atlygį už atliekamą darbą, darbuotojas prisiduria iš šalies, „vogdamas“ iš darbdavio kurą, darbdavys išlaidas kurui įtraukia į sąnaudas, tuo sumažindamas pelną ar padidindamas kainą… tokiu būdu darbdavys vagia iš valstybės ar savo klientų (per išpūstą savikainą)…
Šį kartą nenoriu kalbėti apie tai, kad valstybė ar klientai irgi gali būti vagys – o tam yra pavyzdžių, kuriuos gal kada nors aprašysiu, tik noriu perfrazuoti pavadinime užduotą klausimą – ar aplinkoje, kur visi vagia ir vagystė tampa norma, nevogimas yra neetiškas?..
Dėl valstybės dar galima sukti, bet jau savikaina tikrai neišpūsta, nes dabar įtraukia benziną į išlaidas, tai dar ir pajamų mokesčio mažiau susimoka. O štai mokant darbuotojui didesnį atlyginimą, kad benziną savaitgaliams pirktu už savus, tektu ir Sodrai atseikėti.
O šiaip mažiau reikia save plakti ir rūpintis ne valstybės bet savo gerove 🙂 Pavyzdžiui Vokietijoje tokia praktika labai paplitusi mano žiniomis. Bent jau yra tekę bendrauti su samdomu direktoriumi, kuris netgi drabužius perka ant įmonės, ir atitinkamai gauna mažesnį atlyginimą. Beje įmonės apyvarta dešimtys milijonų eurų. Tiesa nežinau ar labai tokia praktika paplitusi, bet jis ne vienintelis mano pažįstamas Vokietijos verslininkas va šitaip „skriaudžiantis“ valstybę.
Taip, dėl Sodros pastebėjimas geras… Užtat ir mąstau, kad darbdavys vietoj to, kad mokėtų valstybei, leidžia darbuotojui naudotis savo reikmėms automobiliu, užsipilti kuro jo sąskaita ir t.t. Pataisykit, jei klystu, bet ar nebuvo prieš kurį laiką svarstoma, ar nereiktų papildomai apmokestinti įvairias įmonės suteikiamas naudas darbuotojui?..
Tai kad ir dabar įmonės automobiliai naudojami po darbo valandų yra apmokestinti. Tik nežinau, kiek yra įmonių mokančių šias įmokas. Dažniausiai visi atsakingi už automobilį darbuotojai pasirašo, kad po darbo valandų nenaudos automobilio ir jeigu kada nors juos pradėtų gaudyti tai būtų kaltas darbuotojas. Šiaip tai eilnis dabartinės vyriausybės perliukas…
O kaip yra su panaudos sutartimi, kai darbuotojas naudoja darbo reikmėms nuosavą automobilį – ar šitos pajamos darbuotojui yra apmokestinamos ir ar tada darbuotojas ne darbo metu gali naudoti automobilį?.. (Va čia tai klausimas – gal reikės pasukt į VMI…)
Tai kad panaudos sutartis tik tam, kad benziną nurašyti :-/
Oplia! Pasiskaičiau ir supratau, kame kampas – dažnai nei įmonės, nei darbuotojai ir iki šio pasiskaitymo nei aš pats nesupratau, kas ta panaudos sutartis. Ja perduodamas turtas naudotis neatlygintinai. Mano aptariamu atveju reiktų kalbėti apie nuomos sutartį, t.y., jei įmonė pasirašė „panaudos“ sutartį, kuria įsipareigojo mokėti darbuotojui už automobilio eksplotaciją (tepalai ir amortizacija ir kt. į tai neįeina, kas būtų panaudos sutarties atveju) tam tikrą sutartą sumą pinigų (savo akimis mačiau tokių), vadinasi, kalba eina apie nuomos sutartį.
Tai čia nuo susitarimo priklauso. Bet kaip nepavadinsi taip nepagadinsi 🙂
1. Savikaina ir kaina, kuria moka vartotojas nėra tiesiogia susiję. Net jei išlaidos būtų mažesnės galutinis vartotojas už prekę ar paslaugą moėtų tiek pat.
2. Jei tu laisvanoriškai dirbi pagal darbo sutartį tai iš tavęs niekas nieko nevagia. Tu parduodi savo darbą už kainą, kuri tavo nuomone yra gera. Tai niekaip nesusiję su įmonės pelningumu/nuostolingumu
3. Kuro vagystė… yra elementari buka vagysktė. Tokie reiškiniai buvo labai madingi prie sovietų.
P.S. kur apsidairai.. vien žulikai aplinkui. Ir dar tuo giriasi.
Dėl savikainos: gal galit mane patikslinti, bet kuro sąnaudos PREKYBINĖJE įmonėje yra priskaičiuojamos prie netiesioginių kaštų, kurie, gamybinių įmonių atveju, pliusuojasi su tiesioginiais kaštais – kas sudaro savikainą? Jeigu visgi jie prisiskaičiuoja bendrųjų ir administracinių ar pardavimų sąnaudų, tai tada sutinku – savikainai įtakos nėra, bet kainą įtakoja: savikaina+pridėtiniai kaštai = bendrieji kaštai+pelnas=kaina, skaičiuojant dalį, tenkančią vienetui. Bent jau tiek prisimenu iš kažkada lankytų kaštų apskaitos paskaitų…
Kaštus sudeliojai teisingai. Problema rinkos ekonomikoje yra tai, kad kaina, kuria moka pirkėjas priklauso nuo situacijos rinkoje.
Žinoma, kaštai niekur nedngsta, o va su pelnu sunkiau. Jei konkurentas tą patį produktą parduos pigiau… tai kaina, kuria mokės vartotojas irgi bus mažesė. Nesvarbu kad tu į savo kaštus įskaičiavai ir bobutės limuziną ar 100% pelną. Dėl to kai kurios kontoros ir bankrutuoja.. kad pelnas būna neigiamas.