Labai gerbiu verslą ir verslininkus… ir nebūčiau niekaip reagavęs į pono (prasmės ieškoti 18 amžiaus tūlo kaimo lietuvio vartojamoje kalboje apibūdinti dvaro šeimininką) Gudelio benefisą ten, kur skaičiuojamas pinigų kartos atstovo piniginės turinys, bet ir taip ilgas šitas sakinys, tad dedu tašką.
Taigi, sureagavau, kai pamačiau, kad du mano skaitomi ir mėgiami tinklaraštininkai virtualiai pradėjo diskusiją – ar verslininkas vertas medalio?..
Pirmasis šovė tūlas scania gti, kabutėse pasiūlęs džiaugtis, kad darbą turim. Džiaugčiausi, ar liūdėčiau, bet, kai šiuo metu trinu darbo biržos kėdes (persikrausčiau į naują miestą, palikęs viską praeityje, tad tenka gyvenimą kurti iš naujo), tai nei džiaugsmo, anei liūdesio neturiu dėl jokių darbo vietų. Tik pavydą. Baltą pavydą darbo liaudžiai.
Kodėl darbo liaudžiai, o ne verslininkams? Todėl, kad teko pabūti ir ėriuko, ir vilko kailyje: buvau ir darbuotojas, ir verslininkas, ir iš tikro – nepavydžiu verslininkams… Jie tikrai verti medalio… Kita vertus, kaip ir darbuotojai, kad dirba ir dar neemigravo… Tad sakau – KIEKVIENAM PO MEDALĮ!!! Pageidautina man asmeniškai prie jo dar kokį žemės sklypą Vilniaus centre… Tik jau nuklydau…
Norėjau pasakyti, kad mano bendravardis išsakė pritarimą anksčiau minėto tūlo verslininko pozicijai ir išdrįso pabandyti argumentuoti, kodėl anksčiau minėto tinklaraštininko sarkazmas nėra tinkamas. Man ši pozicija priimtinesnė, bet… bet vienas klausimas šioje diskusijoje ne vietoj:
Tik klausimas, kur jums geriau: kaime mėžti karvių mėšlą ar vergauti pas išnaudotoją verslininką?
Kam taip iš aukšto žiūrėti į tūlą kaimo žmogų?! Kam čia tas sarkazmas? Juk kaimietis irgi vertas medalio! Juk kaimo žmogus, mėždamas karvių mėšlą, aprūpina ne vieną miestiečių šeimą šviežiu kaimišku pienuku, lengva mėsyte, kad ir dešrytės pavidalu ir… ir net humuso į sodą atveža… Ką jūs, miestiečiai, (sakau kaip trečios kartos miesto gyventojas, nors Lietuvoje tie miestai tai peraugę kaimai) be to kaimo darytumėte?
Ką verslas darytų be darbo jėgos? Ką darbo jėga darytų be maisto? Ką valgytu tiek verslininkas, tiek darbuotojas, jei nebūtų mėšlo mėžėjų? Visiems po medalį! O kaimo žmogui net du!!!
Dėl tos citatos. Tikrai neturėjau galvoj jokios ironijos. Iš įvairių kaimo darbų paėmiau mėšlavežį vien tam, kad truputį sustiprinčiau įspūdį „verslininko išnaudojamam darbuotojui“, jog gyvenant be verslininkų ir viską gaminantis pačiam, darbai irgi nėra patys maloniausi, lengviausi ir nevergiški.
Tamstos papildymas, beje, irgi labai taiklus. Įžvalga geresnė už visą mano įrašą.
Beje,pats esu kaimo ir gamtos žmogus, pats pirmąją pusę savo nugyvento laiko praleidau kaime beigi esu pakankamai pasidžiaugęs įvairia vietine veikla, kartais ir ne pačia maloniausia širdžiai.
Bet žinok, dažnas gimęs ir augęs mieste tik ir svajoja įsikurti kaime, užsiimti žemės ūkiu, nedirbti kitam, bet keltis su aušra ir eiti prie savo ūkelio… Gal čia šiuolaikiškas gyvenimo kaime romantizavimas, bet jis būdingas ir man – jei tik turėčiau pasirinkimą, gyventi mieste ar kaime, rinkčiausi kaimą… Gal būt kada nors turėsiu tokią pasirinkimo prabangą…
Žadėjau ir aš apie tuos 2 įrašus rašyti, bet susilaikiau, nes problema kur kas gilesnė nei vienas interviu. Ir problema jaunimo (šiuo atveju Manto bet č) požiūryje. Nors tuo serga ir nemažai vyresnių žmonių, kai vyriausybės politika ar vergvaldžių požiūris į tautiečius jiems priimtinas ar netgi skatinamas…
Visiškai sutinku, kad problema yra gili. Tokią nagrinėti yra tik vienas būdas – sarkazmas, nes realiai nuo to nagrinėjimo niekas nepasikeis: anei požiūris, anei situacija. Tik šiaip galima prisiminti, kad buvo laikai, kur kiekvienas būdavo įvertinamas už darbą ir rezultatus medaliu. Tada tiesiog lijo medaliais… Žmonės jautėsi įvertinti, nepaisant kitų poreikių nepatenkinimo (Buvo pažeistas Maslow poreikių piramidės principas). Galbūt kažkas jaučia nostalgiją aniems laikams… kai galėjo vadintis socialistinio darbo didvyriu ar kaip ten?..
Manau, kad jaučiančių nostalgiją seniems laikams skaičius stipriai perdedamas. Iš kitos pusės naivu tikėtis, kad buvę kolūkių pirmininkai ar tautiečiai buvę arčiau lovio, o dabar gyvenantys iš 600Lt neprisimins laikų kai jiems gyventi buvo geriau 😐
Bet kaip ten bebūtų, tikrai kvaila garbinti dabartinius verslininkus ar politikus besiekiančius tik naudos sau. Man tai eilinis kaimietis besikapstantis mėšle kelia kur kas didesnę pagarbą nei prekybininkai nekuriantys jokios vertės. O dauguma verslininkų būtent tokie ir yra. Ir dar įsivaizduoja, kad jie turi kažkokių ypatingų sugebėjimų parveždami kinietiško šlamšto ir parduodami tą šlamštą su šimtaprocentiniais antkainiais.
Ir kas baisiausia, kad jaunimas matydamas tų „verslininkų“ sėkmę juos ne tik toliaruoja ar pateisina bet netgi ir garbina. Nes vieną gražią dieną tikisi, kad jiems irgi pasiseks ir jie irgi galės maudytis tuštybės pursluose. Va čia tikroji problema…
Visa tai galima įvardinti trimis žodžiais – nebrandaus kapitalizmo grimasos. Mūsuosna įprasta norėti visko gauti daug, pigiai ir greitai, o lietuviškas verslo modelis į tai ir yra orientuotas. Dar vienas problemos atspindys – socialinė atsakomybė, kurios Lietuvoje net dieną su žiburiu nerasi. Tikros socialinės atsakomybės, neskaitant kelių užsienio kapitalo valdomų įmonių.Socialiai atsakingos įmonės renka šiam titului pačios save – taip daug paprasčiau nei daryti kažką darbuotojų, vartotojų ar bendruomenės labui.
Verslininką gerbiu ne dėl to, kad pats ateity tikiuosi juo būt, o greičiau dėl to, jog suprantu, kad tikriausiai niekad juo netapsiu, nepasieksiu tiek, kiek jis pasiekė.
Manau, kad nesi daug jaunesnis už mane, bet visgi didžioji dalis Lietuvos verslininkų neverti pagarbos, nes a) buvo, yra ir bus vagys; b) tiesiog laiku įlindo į kažkieno užpakalį; c) turi giminių, artimųjų su dar didesniais verslais, d) ir t.t. Nesakau, kad nėra padorių ir vertų pagarbos verslininkų. Yra žmonių, kurie nuo nulio, savo intelekto ir darbo dėka, iš niekur nevogdami ir neimdami, sukūrė verslą. Va šitie tai tikrai verti pagarbos.
O ką jau tokio pasiekia vidutinis verslininkas, kad nusipelno pagarbos? Sutinku, kad yra išimčių, bet dauguma verslininkų neverti nė to, kad apie juos kalbėti. Ir iš kitos pusės tikrai palaikyčiau medalių dalinimą tiems, kaip pats sakai „mėšlo kabintojams“, vien už tai, kad jie vis dar kabina mėšlą ir mus maitina, vietoje to, kad kabinti makaronus ant ausų ir pelnytis iš mūsų 😐
Vidutinio sąžiningo verslininko egzistavimas jau yra pasiekimas. Čia net nereikia kalbėti, kad jis sąžiningai sumoka mokesčius, sukuria darbo vietas ir atlaiko konkurencijos spaudimą…
Tikrai požiūriai smarkiai išsiskiria, jeigu sąžiningas verslininkas ar tiesiog pilietis skaitomas pasiekimu…
Praeivi, iš tikro tavo pastebėjimas yra puikus – norma neturėtų būti laikoma pasiekimu, tik, deja, realybė yra… graudi…
Kaip bebūtų, bet realybė neturėtų koreguoti normos 😛
Bent jau šiuo klausimu…
Ir vėl susiduriam su teorijos ir praktikos kolizija 😛
Scania iš vienos varpinės parašė, aš – iš kitos. Realiai gi abu matom, kad nei vienas, nei kitas visiškai teisus nėra. Aplipdžius abi varpines, gal jau kažkas į realią situaciją gautųsi.
Medalių kabint dėl vergvaldiškumo nereikia. Reikia juos kabint už nuopelnus. O kaip reaguoti į nuopelnus su šalutinėmis pasekmėmis, tai čia jau atskira diskusija.
Pernelyg apsiribojom Gudeliu. Juk verslininkas nėra lygu Gudeliui. Yra visokių verslininkų, vargu, ar visi tokie nedorėliai, kaip bandoma parodyt.
Vergvaldžių požiūris į piliečius nei per daug priimtinas, nei juolabiau skatintinas. Medalius juk čia kabinom dėl to, kad žmogus verslininkas, o ne dėl to, kad jis verslininkas-vergvaldys.
Mantai, čia nėra apsiribojimas tik ties Gudeliu (jis tiesiog leptelėjo tai, ką pasigavo scania), nes požiūris „koks aš nusipelnęs“ ir „mane turi vertinti ir įvertinti už nuopelnus“ būdingas dažnam Lietuvos verslininkui: Gudeliui, Lubiui, Borisovui, Mockui ir t.t. Net nesvarbu, kiek jie darbo vietų sukūrė, kiek įmonių, verslų susuko, kiek prisidėjo prie ekonomikos kėlimo, bet… ar prisimeni „Maximos“ verkšlenimus apie išsikraustymą kitur dėl nepalankios politikos? Atseit, jei jūs mūsų nenorite ir nevertinate, mes keliamės kitur. Tie nuopelnai – tai jų verslas ir kasdienybė. Ne tai turėtų būti laikoma jais. Aš suprantu, kad galima medalį kabinti už kažkokius išskirtinius dalykus, kurie garsina šalį: sportininkai, menininkai, mokslininkai, verslininkai ir t.t. Būtina įvertinti tuos žmones, kurie šalia veiklos prisidėjo ir prie valstybės įvaizdžio kūrimo. Bet tie vietinės reikšmės apdovanojimai… Ar tai būtų menininkas, ar verslininkas, ar velniai žino kas – jie yra juokingi ir realiai nesuprantami, nes tada pagrįstai keliamas klausimas, kodėl stambus verslininkas yra mažiau nusipelnęs už kažkoks nacionalinės premijos laureatą, kuris niekur išskyrus ribotame Lietuvos kultūrinio elito rate nėra žinomi. Bet čia jau valstybinio įvertinimo sistemos problema, kad nėra gairių, už ką ir kokius reikia vertinti nuopelnus…
Na Lubys, kad ir kiek, bet visgi daugiau gamybą vysto. Tai jau pliusas. Jeigu engti vergus, tai geriau tegul tie vergai bent kažką ta gamina, nei prekiauja atvežtinėmis prekėmis. Borisovas gi irgi, nors jokių verčių nekuria, bet pinigus iš kitur į Lietuvą pritraukia, o ne išveža tam, kad pripirkti šlamšto, kurį parduoti kelis kartus brangiau savo vergams. Beje jau nekalbant, kad darbo sąlygų pas Borisovą gali daugelis pavydėti.
Žodžiu, tikiuosi visi sutinkam, kad verslininkas verslininkui nelygus ir aš iš principo nebūčiau prieš medalius verslininkams. Bet tikrai ne Gudeliui, kuris pats to medalio prašosi ir kuriam medalis svarbiau už jo darbuotojus. Manau tik todėl visi ir užsipuolė Mantą be č, kad užstojo ne tą personą 🙂
Nors ScaniaGTI turbūt jokiems verslininkams medalių neduotų. Matomai jam nesisekė su darbdaviais :ž|
O gal vertėtų diskusiją susiaurinti iki klausimo ar darbo vietų kūrimas yra vertybė ?
Mano manimu taip. Netgi sakyčiau 2000 naujų darbo vietų yra vertingiau nei eilėraštis, kurį perskaitys 2000 žmonių.
Žinoma, verslas verslui nelygu, bet teigti kad verslininkas viska daro sau, o poetas/menininkas visiems yra per daug kategorišką.
VISI VISKĄ daro tik sau. Tiek poetas kurdamas eilėraštį, tiek kaimietis mėšdamas tvartą, tiek verslininkas įveždams kinietiškus barškučius. Tai jei vienam duodi medalį… kodėl neduoti kitiam ?
Daliau, klausimas, ar darbo vietų kūrimas yra vertybė išvis neturėtų būti diskutuojamas. Tai yra savaime suprantama bet kokios ekonominės teorijos šalininkams. Esminis klausimas – kokiu būdu tos darbo vietos kuriamos. Ir taip kategoriškai netvirtinčiau, kad 2000 darbo vietų geriau nei kokia tai rašliava. Pvz., Linkolno Emancipaqcijos proklamacija kaip rašliava kur kas vertingesnė nei keli tūkstančiai prarastų darbo vietų po jos. Taip, gal imti vergijos panaikinimo aktą ir per daug grubus pavyzdys, bet noriu pasakyti, kad darbo vietų kaip vertybės vienu iš pagrindiniu kriterijų turėtų būti darbo vietos kokybė arba kitaip – darbuotojų pasitenkinimas darbu, jo sąlygomis ir kokybe. Nežinau kokios tos darbo vietos pas Gudelį sukurtos – šaunu, jei jo darbuotojai laimingi. Tada tie 2000 yra nuopelnas.
Taip pat nesutinku, kad „visi viską daro tik sau“ – tiksliau būtų sakyti „kartais žmonės elgiasi egoistiškai“.
Bijau, kad ne visi darbo vietą laiko vertybę. Pažiūrėk į praeivio komentarą.
Vertinti darbuotojų pasitenkinimą yra sudėtinga. Labai jau subjektyvus matas. Žinau žmogų, kuriam visi darbdaviai, kurie neleizdavo po kiekvienos algos gavimo savaitę į darba neiti buvo blogi.
Teoriškai, žmogus turi pasirinkimo laivę, ir jei jis dirba.. reiškia darbo sąlygos, dirbančiojo nuomone, yra geriausios iš alternatyvų. Praktikoje situacija kiek kitokia.. bet tendencijos išlieka.
Tikrai tiki, kad žmonės turi pasirinkimo teisę? Ar, kad išvis yra pasirinkimo? Toks įspūdis, kad mes skirtinguose planetose gyvenam. Arba gal reikėtų išlįsti iš savo matomai labai uždaro namai-darbas rato… Gal bent su amžium požiūris pasikeis, nes dabar tai net nežinau kaip tai įvardinti – naivumu ar kvailumu, ar tiesiog nenoru matyti realios situacijos 😐
Daliau, pats paminėjai žodį „teoriškai“. Deja, teorija labai toli nuo praktikos. Patikėk, labai dažnai žmonės su vietiniais diplomais ir ilgaamže patirtimi, kelių kalbų žinojimu ir puikiomis rekomendacijomis dirba šūdiną darbą už minimumą, nes valgyt reikia ir jiems, ir šeimai, o kitur susirastų, bet nėra kada, o valgyt norisi…
Teoriškai dėl to, kad žmonės bijo permainų. Net ieškoti naujo darbo, nors dabartinis užknisa, nedaugelis pasiryžta. Ir čia daugiau dirbančiojo o ne darbdavio problema.
Na, manyti, kad žmonės bijo permainų gal ir galima, bet su tokiais emigracijos mastais, kai tiek daug žmonių ryžtasi kur kas rimtesnėms permainoms nei tiesiog darbovietės pakeitimas…
Daliau, tamstai 2000 vergų išnaudojimas prilyginamas pramogų kūrimui tiems vergams? Esi puikus pavyzdys, kai berods išsilavinęs tautietis, bet sergantis keista Stokholmo sindromo forma 😐
Ryšio su Stokholmo sindromu tiesa sakant neįvelgiu. O darbo vietos lyginimas su vergove irgi nėra korektiškas.
Susidaro įspūdis, kad pati darbą laikai blogybę. Žmogus turi pasirinkimą (ar dirbti, ką dirbti ir t.t.). Papildomos darbo vietos praplečia pasirinkimo erdvę, kas iš principo yra gerai.
Sutinku, kad gali būti geresnis/blogesnis darbdavys, bet kiekvieną samdomą darbą lyginti vergijai yra stiprus perlenkimas.
Aha, teisingiau būtų tai vadinti Vilniaus sindromu – kai išnaudojami žmonės ne tik nuolankiai pasiduoda išnaudojimui, bet netgi ir linkę girti savo politikus ar vergvaldžius.
Ir nebėra prasmės toliau diskutuoti, nes mūsų supratimas apie vertybes baisiai skiriasi. Ir ne tik apie vertybes. Jums atrodo, kad Jūsų gyvenimas jau vos ne egzistencijos viršūnė. Man tai tik apgailėtina vergo egzistencija. Tai, kad gyvenate atskirame būste ir be maisto galite leisti ir kai kokių blizgučių, Jūsų vergiško mąstymo vistiek nepakeis. Ir netgi sulyginimas us vergu manau Jus žeidžia? Tikiuosi bent su amžiumi pradėsite žvelgti kiek plačiau nei dabar…
Šioje vietoje, panašu, galėčiau teigti, kad išsiskyrė kapitalistinis ir socialistinis požiūris… Tik, deja, net socialistai darbą ir darbo vietą laiko vertybe… Toks įspūdis, man šiandien pervargusiam ir piktam, kad kažkurioje vietoje nesusišnekama, nes paprasčiausiai išsiskiria suvokimas tam tikrų aspektų.
Tai tas nuolankumas apie kurį kalbu ir kuriam net „Vilniaus sindromo“ terminą sugalvojau labiau būdingas socializmui, kai visi vieningai pritaria valdžios ar vergvaldžių elgesiui. Teisingiau nesiskaitymui su darbo jėga. Normaliam kapitalizme žmonėms leista už save pakovoti ir jie kovoja už savo teises, vietoje to, kad nuolankiai tam pritarti. Ar netgi tuo džiaugtis kaip daro save vadinanti „pažangioji“ visuomenės dalis 😐
Apibendrinčiau tokia genialia įžvalga – tiesiog Lietuva, neišaugusi iš socializmo vystyklų, pamėgino užsimauti gerokai per didelius kapitalizmo džinsus… ir tai ypač akivaizdu verslo pasaulyje…
Klysti. Prie socializmo darbo liaudis buvo aukštumoj. Galėjai durnių volioti ir vistiek algą gaudavai. Suvaržymai budavo daugiau politiniame ligmenyje.
Iš tamstos postų susidariau įspūdį, kad atstovauji komunizmo šalininkus.
Taip, LT darbo sąlygos yra prastesnės nei daugelyje vakary europos ar net jav. Ypač juodadarbių. Žmonės, net ir jaunoji karta, vis dar negali įsisamoninti kad jie turi patys pasijudinti. Niekas nieko neatneš at lėkštutės mėlynais pakraščiukais.
Daliau, vėlgi nereiktų kam nors priklijuoti „komunisto“ etiketės. Juolab socializmas nėra lygu komunizmui.
Taip. socializmas nėra tas pats kas komunizmas, bet jei bet koki darbą vadinti vergavimu… tai jau kvepia komunizmu: dirbu kiek noriu.. turiu ką noriu.
Suprantu, kad nesusikalbėsim, nes vienas apie batus kitas apie ratus. Rašiau apie tai, kad pats turi nuosavą būstą, mašiną dar kokių tai blizgučių ir įsivaizduoji, kad labai toli pažengei nuo XIX amžiaus vergų. Bet bent pabandyk pagalvoti plačiau ir tikiuosi suprasi, kad esi niekas daugiau nei modernus vergas. Tavo ir šių dienų įtakingųjų santykiai dar labiau apgailėtinas nei vergų ir vergvaldžių XIX amžiuje. Vienintelis skirtumas, kad tada daiktai buvo vadinami savo vardais, o šiandieniniai vergai didžiuojasi, kad oficialiai jie neturi vergų etiketės. Teisingiau, dauguma netgi nesupranta, kad jie yra tokie patys vergai kaip ir ankščiau, tik jų gyvenimo sąlygos truputėlį pagerėjo.
O socializmas, komunizmas ar kapitalizmas tai tik užpraeito amžiaus terminai, nelabai ką bereiškiantys šiandien. Užtenka palyginti JAV ir Kinija ir oficialius jų ekonominių sistemų pavadinimus. Bet kai baigiasi argumentai, tai etikečių klijavimas visada padeda ar ne? 😀
Etikečių klijavimas (arba šabolonų naudojimas) gali palengvinti susikalbėjimą. Jei tos etiketės reiškia tą patį. Kinja – autoritatinis kapitalizmas. Jav.. ypač po Obamos reformų links vis labiau i socializmą 🙂
Beje, aš nelaikau savęs vergu. Nei moderniu nei primytiviu. Ir tai nėra susiję nei su namu nei su mašina. Aš turiu teisę rinktis. Žinoma, abosilutinant galima sakyti, kad visi kas ne valdovai… yra vergai, bet tuomet vergai yra visi (išskyrus vieną).
P.S. o tą darbininkų klasės prilyginimą vergams ne iš Karlo Markso raštų pasiskolinai ?
Karys turi garbę, žmogus – orumą, o pirklys gudrumą 🙂 Štai toks mano požiūris 😀
Kažkaip pražioplinau šitą puikų įrašą… Labai įdomu.
Beje, su darbdaviais man sekėsi – kokių tik nemačiau 😀 Aš iš valdiško darbo išėjau pas privatniką – kad neatrodytų, kad darbo bijau 😀 O privatnikas ir parodė, kas yra verslas 😀 Nerašau apie tuos perlus, nes neįrodysiu – kad man juokinga, galvosit – skundžiuosi 😀
Su vienu verslininku šnekėjom apie pasididžiavimą darbu. Na, kiek tai kainuotų ir ką reikėtų daryti. Ogi nieko nekainuotų. Nė centuko. Nė sudilusios kapeikėlės 😀 Tik reikėtų su žmonėmis žmoniškai bendrauti, o ir pačiam būti Žmogumi, ne pirkliu 😀
Spėju – tiksliai nežinau – pasinaudojo.
O kiti – nepasinaudos niekada, nes niekada neatsisakys malonumo būti dievais palyginus su samdiniais 😀
Vat ir dabartinis – toks. Na ir kas? Jis man moka pinigėlį, o aš jam visada sakau „gerai“ 😀 Paskui vis tiek perdarom, taip, kaip reikia 😀 Negi atsakysiu žmogui malonumą, ypač, kai jis už TAI moka?! 😀
Na, bet čia jau anekdotai – ne į temą.
O į tema, mano durna galva – pati sistema, kai viskas paremta pinigais – visų bėdų pradžia ir katalizatorius. Kitos nėra – bet apie kitą juk ir negalvojam?
Manom, vat viena valdžia bloga – bet kita bus gera… Tam net teoriškai šansų nedaug 😀
Manom – verslininkas žvėris, bet kitas tai jau bus žmogus… Nebūna, nes žmonių siela puikiai skiedžiasi pinigais… 😀
Manom dar visokių rožinių dalykų – aš siūlau bent jau rožinius nusiimti, o tada gal ką ir pamatysim…
O dėl darbo – pavyzdžiui mūsuose – darbo yra. Už minimumą ir klaikiomis sąlygomis. Ir su vėluojančiomis algomis. Yra tokio darbo sočiai. Rimtai. Verslas rūpinasi tauta!
Atleisk, kad taip vėlai patvirtinau komentarą – paprastai man tai nebūdinga. Tiesiog dirbau visą dieną ir tik dabar prie kompiuterio prisėdau.
O dėl paties komentaro turinio – jis puikiai „sumarizuoja“ (nekenčiu šitos anglikonybės) visą diskusiją. Neturiu ką ir bepridurti ar pastebėti.
1. Spameriai atakuoja, kad naudoji komentarų patvirtinimą? o.O
2. o kuo blogas „apibendrina“ vietoje „sumarizuoja“?
Ne, neatakuoja labai smarkiai (Akismet per nepilną mėnesį pagavo 11), bet dar neįsigilinau, kaip išjungti patvirtinimą… Jis mane irgi nervina…
O „apibendrina“ – puikus žodis, kurį pamiršau, nes galva truputį apsunkusi nuo šiandienos darbų bei įspūdžių… Dėkui už pastebėjimą. 😉
Drožk į: http://mantas.smsgroup.lt/wp-admin/options-discussion.php
ir ten kažkur per vidurį bus „Prieš įdedant komentarą“ kur nuimi pažymėjimus nuo „Administratorius visada turi patvirtinti komentarą“ bei
„Komentaro autorius turi būti parašęs anksčiau patvirtintą komentarą“.
Dėkui.
tingiu viską skaityti, tai sakau, aš noriu medalio!!
Ir aš ne verslininkas.
Ir jei kiekvienam būtų po medalį, kokia tada to medalio prasmė? Tik tiek, kad sukuriamos darbo vietos to medalio gaminimui ir dalinimui/teikimui/pašto išlaidom? 😀
Duočiau medalius tik tiems, kas dirba efektyviai. Kad ir tam mėšlo vežėjui, jei darbą atlieka kokybiškai, laiku, ir nesmirda kaimynams, kaip Danijoje pavasarį.
Jei nesuprastume medalio tiesiogiai… medalis gali būti ir atlyginimo forma – toks tai duodamas pagal efektyvumą… O fizinis medalis, teisingai sakot, leidžia sukurt papildomų darbo vietų. Nepaminėjot to, kad veikia ir kaip motyvavimo priemonė. Esant medalių sistemai, didelė dalis žmonių siekia jo (nesvarbu, kad tas medalis gali būti geriausio mėnesio darbuotojo fotografija ant sienos)… nuo to didėja darbo našumas… O kuo didesnė tikimybė gauti medalį, tuo didesnė motyvacija jį gauti.
Kita vertus, anksčiau egzistavo tokia sistema, bet ji žlugo kartu su socializmu. Tik, manau, priežastys truputi ne tos, kaip dažnai piešiama…
Daliau, kadangi kvailas WP leidžia tik 10 lygių pakopinius komentarus tai tęsiam čia, jeigu bus noro.
O prieš pratęsiant, norėčiau išgirsti apie tamstos teisę rinktis – kokios alternatyvos? 😐
Visu pirmą alternatyvom laikau tik darbą. Arba samdomą arba sau. Dėdės milijonieriaus palikimas, teleloto milijonas ar bankų plėšimas nėra tikros alternatyvos. Pirmu atveju dėl to, kad nuo tavęs niekas nepriklauso, paskutiniu – dėl to kad tai yra už istatymo ribų.
O alternatyvų yra daug. Pradedant nuosavo verslo kūrimu ir baigant samdomu darbu.. (aišku galima gyventi iš pašalpos ar pan. net tai tik mažumai tinka).
Taigi. Visada gali kurti nuosavą verslą. Galbūt ne šiandien ir ne rytoj, bet investuodamas savo laiką ir pinigus gali. Didelė rizika. Dideli šanasai „sudegti“, bet yra viltis „išeiti į žmones“.
Jei velsas Jums nepriimtinas visda yra samdomas darbas. Čia pasirinkimas yra labai platus. Nuo darbo kroviku ar kasisininke iki CEO. Tiesa, norint gauti darbą, kuris tinka/patinka ir dar generuoja pakankamai pinigų užima laiko ir reikalauja pastangų. Kuo esi jaunesnis tuo galimybiu/pasirinkimo yra daugiau… sentant variantų mažėja, bet jų visada lieka.
Alternatyvos? Tai ta pati – teisė rinktis 😀
Tiesiog tos laisvės „teisė rinktis“ prasmė gerokai apsipynė spekuliacijomis. Kol kas aš negaliu pasirinkti kito darbo – nėra, arba nežinau. Bet kai atsiras – pasirodys, kad tai, ką aš dariau, kaip aš elgiausi, kaip aš rinkausi sprendimus – pasimatys, kad alternatyva dar ir kaip įgyvendinama, nė kiek ne teorinė 😀
Gali kurti arba gali nekurti – šitas pasirinkimas yra net kalėjime – gali kurti gaują, rinkti sėbrus, kurti eilėraščius ar dar kaip aplinką daryti palankesnę.
Tavo teisė riktis – šita nuvalkiota frazė slepia kiek netikėtai daug tiesos 😉
Dalius paminėjo teisę rinktis apeliuodamas į tai, kad vergai tokios teisės neturėjo. Bet vadovaujantis tamstos logika vergai irgi turėjo pasirinkimą – jie galėjo nuolankiai vergauti, arba bandyti pabėgti. Ta prasme, kad vis dar neįžvelgiu skirtumo tarp užpraeito amžiaus vergų ir šiandieninės darbo jėgos kuri teoriškai laisva, bet realiai tebėra tokie patys vergai, tik su galimybe pasirinkti kam vergauti 😐
Nebūčiau linkęs pritarti ir tokiam frazės „teisė rinktis“ vartojimui šiame kontekste. Mes neturime teisės pasirinkti nevalgyti, nes tai vienas svarbiausių žmogaus poreikių. Žinoma, galima pasirinkti numirti anksčiau, nei dievulis davė, bet… Žmonės dirba (net ir vagystė yra darbas – paminiu tai, kad nebūtų pasakymo, kad gali pasirinkti vogti), nes neturi pasirinkimo. Pasirinkimas atsiranda su alternatyvomis. Jei aš staiga gauiau palikimą kokį 10 mln., aš galėčiau rinktis – dirbti, nedirbti, o gal net įdarbinti… Taigi, teisė rinktis atsiranda su alternatyvomis, o kai jų nėra – ši teisė prarandama.
Dabar galiu pasirinkti apie teisę rinktis kažkokį darbą. Vėlgi, alternatyvų nėra daug: valdiškas, privatus sektorius ir nuosavas verslas. Ne kiekvienas gali būti verslininku ) ne kiekvienas gali ir vogti – tai taip pat verslo atmaina). Taigi statististiniam žmogui lieka ar dirbti verslininkui ar valstybei. Geriau būtų dirbti valstybei, bet… kaip ieškantis darbo, pasakysiu, kad valdišką darbą tikrai sunku gauti: vien jau darbo aprašymuose sunku susigaudyti. O ir darbo vietų skaičius ribotas… visi mano pažįstami valdišką darbą gavo dėka pažinčių… deja, manosios taip toli nesiekia… Taigi, belieka dirbti privatininkui. O čia… vėlgi, tų alternatyvų nedaug – dirbti už minimumą nemėgstamą darbą ir dirbti už daugiau nei minimumą nemėgstamą darbą, jei kvalifikacija tempia… Norimo darbo rinkoje praktiškai nėra. O jei ir pasitaiko skelbimas, kuriame siūloma darbo vieta – tai, ką norėtum, žmoguau, dirbti ir sugebėtum, reikalavimai iš darbdavio pusės yra tokie, kad nepraeini tų reikalavimų. Aš asmeniškai šiuo metu esu bedarbis… Ir vien tik todėl,, kad mano teisė pasirinkti darbą yra apribota iki minimumo…
Darbui dažniausiai reikia praktikos. Ji gaunama.. dirbant už minimumą. Be to yra darbų.. kurių niekam nereikia.
Darbas eilinė prekė… kurią daugelis nori parduoti. Jei tavo siūlomos paslaugos (patirtis/žinios) turi paklausą.. gali už jas normalius pinigus gauti. Jei ne…
Beje, jei ne paslaptis, ką nori dirbti ?
Taip, darbui reikia praktikos. Tik būna, kai studijuoji ir rimtai žiūri į studijas, tai nėra laiko dirbti. Žinoma, galima dirbti ir studijuojant, tik tada atsiranda poreikis pirkti darbus ir/ar tenkintis mažesniais pažymiais. Na, o kai kaip idijotas baigi – visur reikia patirties. Arba gali eiti dirbti darbą ne pagal specialybę ir „kaupti praktiką“ už minimumą… Deja, dirbti už minimumą negali, nes ne iš tėvų gyveni, o ir dar porą burnų reikia išmaitinti… Tenka pradėti nuosavą versliuką. Tik va, ateina krizė ir užsakymai baigiasi palaipsniui, atsiranda nuovargis nuo laisvalaikio trūkumo, tad tenka ieškotis paprasto darbo… paskutiniai mano siųsti CV buvo į pardavimų vadybininko ir eksporto vadybininko pareigas. Čia net ir patirties darbinės turiu keletą metų, bet ne nuolatinės. Žinai, kodėl manęs nepriima? Paskutinius trejus metus nedirbau niekam, išskyrus save… dažnai man pasakoma, kad neapsimoka manęs priimti, nes paprasčiausiai vėl pabėgsiu į nuosavą versliuką… potencialūs darbdaviai galvoja, kad vėl netolimoj ateity lipsiu ant to paties grėblio…
Taip, šeima labai ribojantis faktorius: išlaikyti ją pinigų srautas turi būti gerokai stabilesnis… nei kai gyveni vienas.
Kad vadybininkų turinčių nuosavo verslo patritį privatus sektorius bijo tai nieko nuostabaus. per paskutinius trejus metus iš pažystamų (ar ontorų su kuriomis dirbam) ne vienas vadybininkas pabėgo į nuosavą verslą ir išsivedė dalį klijentūros.
[…] į diskusiją apie medalius, negalvojau, kad pastaroji tęsis tiek ilgai. Paprastai internetinis kipišas staigiai kyla ir […]
[…] tema, bet visgi nusprendžiau netylėti ir sudalyvauti virtualioje blogerių (scania, malcius, mantas ir grumlinas) diskusijoje apie medalių dalinimą. Kaip jau straipsnyje apie pardavimų […]