O buvo linksmai… Kam šį vakarą teko pavažinėti po Žemaitiją, tas gali pasakyti, koks keiksmažodis pirmasis dunksi mano galvoje: keliai nevalyti ar „nedauvalyti“, matomumas prastas, vėžios neaišku kur, nesupaisysi, kur baigiasi kelias ir prasideda arimai, pūga tvieskia į stiklą, slidu ir t.t. Smagu!
Na, važiuojam su žmonyte (žmona už vairo) sau tokiu oru ir keliais… Aš šturmanas! Skubėti reikia, nes niekaip nespėjam – viskas nervina. (Šioje vietoje galima įdėti keiksmažodžių seriją). Priešaky „fūra“ (keiksmažodis). Na aš ir sakau savajai – „nelenk, žiūrėk, važiuoja pakankamai greitai ir dar kelią nuvalo“. Na, ji ir paklausė manęs (keiksmažodis).
Važiuojam sau ramiai už „furos“, kuriai jokie sniegai nebaisūs. Mums gerai – vėžias padaro, kelią nuvalo, užstoja nuo pūgos, kelią rodo (kur sustot, kur pasukt). Nors „furistas“ ir rodo mums, kad lenktume jį, bet mes nesiruošiame (o kam lenkti, jei kelio greičio ribojimas 70, o iš paskos važiuojam ant 90). Dar ir nuo (keiksmažodis) radarų apsisaugom…
Taigi, toliau važiuojam (gerą gabalą kelio), prasilenkiam su (keiksmažodis) trantu, važiuojančiu priešinga kryptimi. Ir staiga BABAKŠT! Nesupratom iš pradžių, kas nutiko. Ogi (keiksmažodžių serija) sugalvojo lenkti aną (keiksmažodžių serija) trantą, vos prasilenkė su „fūra“! Nematė jis mūsų už „fūros“! Galvojo, kad kelias laisvas lenkimui…
Laimei (keiksmažodžių serija) tik (keiksmažodžių serija) kairįjį veidrodėlį nunešė… (Keiksmažodžių serija) Ir nulėkė tolyn į tamsą… (Keiksmažodžių serija)
Žinoma, gaila veidrodėlio, bet apmaudžiausia, kad net ant žmonos išsilieti negaliu – ji viską darė gerai ir net manęs paklausė… (Keiksmažodis)
Nė velnio nesupratau, kas ten ko nepamatė, bet keliai tai tikrai tragedija Žemaitijoje. Po šiandienos iki pavasario nebesinori niekur važiuot 🙂
Na, ten buvo taip – „fura“ prasilenkė su „trantu“, mes, važiuodami iš paskos „fūrai“ prasilenkėm su „trantu“ (visi važiavo swavo juostose). Tik, deja, su fūra prasilenkė ir „dalbajobas“, kuris norėjo greitai aplenkti „trantą“, už kurio, matyt, ilgai važiavo. Taigi, „dalbajobas“, prasilenkęs su „fūra“ pradėjo lenkimo manevrą, išvažiavo į priešingą eismo juostą, pastebėjo mus, bandė grįžt, bet veidrodėlius nusinešė Kauno kryptim…
Tai dar gerai baigėsi… Man šiandien teko važiuot keliu kai 2 ratai pastoviai ant ledo ir priešais važiuojantys automobiliai ar tai nepatyrusių vairuotojų valdomi ar tiesiog techniškai netvarkingi, bet taip mėtė juos, kad bijojau ne tai kad lenkti, bet netgi priartėti arčiau nei per 500 metrų. Vidutinis greitis 43km/h… nei juoktis nei verktis – bet užtai grįžau sveikas ir be didelių nuotykių, nors ir užtrukau vos ne trigubai ilgiau nei planavau 😐
Na, ir mums panašiai. Tik, laimei, šį kartą kelius pasirinkom tokius, kur mes, važiuodami, „ant“ 60-90 „stabdėm“ eismą. Beje, jau taisykle tapo vienas gyvenimiškas paradoksas – visi kelininkai, valydami kelią, važiuoja į priešingą pusę. 😀
Nebijai, kad be pavasario negrįšit? Nes šiandien taip sodriai sninga, kad nenoriu nė pagalvot apie keliones. Netgi neįsivaizduoju kaip reikės iš kiemo išvažiuot jeigu sniegas nenutirps 😐
Jei S. Nėris kurtų dabar, ji parašytų ne „pusnynuos nykštukai miega“, o „pusnynuos mašinos miega“…