Įsivėlęs į diskusiją apie medalius, negalvojau, kad pastaroji tęsis tiek ilgai. Paprastai internetinis kipišas staigiai kyla ir greitai nurimsta. Tačiau prieš pat naujus tūlas nerius iš Common sense pilstelėjo degaus skysčio į begęstančią ugnį ir pakvietė į šviesų rytojų, kuriame nenori nei pats gyventi, nei savo vaikams siūlo…
Čia tas rytojus, kuriame tamsta nenori gyventi, kaip galima suprasti iš teksto, išauštų, jei staiga verslas atsigręžtų ne tik į savo savininkus, bet ir darbuotojus (jau nekalbant apie vartotojus). Žinau, tamsta nerius nesakė „atsigręžtų“, jis minėjo priverstinį „išbuožinimą“…
Šiam vieno populiaresnių tinklaraščių Lietuvoje vienam iš autorių lengva manipuliuoti skaičiais ir teikti sarkastiškas įžvalgas:
Nors analitikai kaip susitarę kartoja, kad nedarbo lygis Lietuvoje yra ir bus katastrofiškai didelis ~16%, nors bedarbystė bus esminė kliūtis ekonominiam atsigavimui, nors visi kalbame kaip blogai emigracija (o emigruoja, nes neranda darbo), vis dar dauguma žmonių norėtų išvaryti kuriančiuosius darbo vietas iš Lietuvos (kaip Čyvas), arba mano, kad darbo vietų kūrimas yra išnaudojimas (kaip scania).
Žinoma, oponentams belieka ieškoti dar didesnių autoritetų, kalbant apie ekspertus, kurie teigtų, kad emigracija nėra joks blogis, kad tai natūralus procesas, leisiantis stabilizuoti ekonomiką, kad ekonominiai emigrantai netgi stimuliuoja mūsų ekonomiką, siųsdami čia svetur uždirbtus pinigus, kad aukštas nedarbo lygis yra išpūstas nepamatuoto vyriausybės sprendimo priverstinai įtraukti visus į sąrašus (atsimenant PSD istoriją), kad Lietuvos verlsas nėra pajėgus sukurti darbo vietas kvalifikuotiems specialistams ir t.t. O tokių analitikų, ekspertų, žmogėnų atsirastų ne tik Delfi.lt komentaruose…
Aš iš principo nelabai mėgstu žaisti skaičiais, statistika ir VBS (viena boba sakė) lygio ekspertų pamintyjimais apie ekonomiką ir vykstančius procesus. Tas pats nedarbo lygio indikatorius gali būti koreguojamas, pasitelkiant keletą politinių sprendimų… Kita vertus, kažkur skaičiau, kad dabartinė priverstinė registracija artimesnė realiai situacijai… Bet neesmė. Tarkim, užtektų priimti sprendimą visus atostogaujančius, esančius motinystės atostogose ar ligos biuliotenyje priversti registruotis LDB ir turėsim jau nebe vieną rodiklį, o visai kitą… Manau, kažkam „durnumo“ tam užtektų – juk tie žmonės einamuoju momentu nedirba… Na, bet čia jau nuklydau kažkur toli nuo to, ką norėjau pasakyti…
Grįžtant… Scania gti šiąnakt teisingai driokstelėjo su klausimu – tai kiek uždirbti? Teisingas klausimas, nes sakydami, kokie darbdaviai blogi, mes turėtume ir išsakyti priežastį, kodėl blogi, o blogi dažniausiai todėl, kad neleidžia uždirbti, o uždirbti reikia tiek… tiek, kiek reikia… o reikia žmogui… kam? PRAGYVENIMUI! O gal gyvenimui?..
Ne nekalbėsiu dabar apie gyvenimą… Man dabar svarbu yra pragyventi… Scania gti pateikia formulę, kiek žmogui reikia:
Mano durna galva, tai darbininkas dirbdamas turėtų išlaikyti savo šeimą, „delikat“* gaminiu stalą papuošdamas per šventes.
Jei šeimoje dirba dviese – tai turėtų kažkaip įpirkti kokią pigesnę mašinėlę, arba įsigyti kokį tai būstą per kažkokį sveiku protu suvokiamą laikotarpį.
Nes kažkaip nesiriša – dirbi iki sveikatos praradimo, ir tenka taupyti „ant maisto“.
Manau, jis per daug nori… Gal reiktų išbuožinti jį iš Lietuvos?.. o ne vargšus verslininkus… Ironizuoju aš čia, jeigu ką…
Taigi, poreikiai… Žinoma, kiekvienam jie individualūs, tad žinau, kiek man dabar reikia:
- Sumokėti mokesčius už butą, kurie nėra dideli – praeitą mėnesį siekė apie 400 LTL. Čia su šildymu!
- Sumokėti nuomą, kuri taip pat nedidelė – tik 150 LTL.
- O kur dar telefonai ir internetas – ups, jiems per mėnesį išeina apie 150 LTL (3 numeriai ir internetas).
- Dar šeimos kaupiamasis gyvybės draudimas nemažai suryja – 200 LTL mėnesiui.
- Užpilti kuro mašiniukui, kuris su mūsiškiu važinėjimu per mėnesį tereikalauja apie 100 LTL, o kitką apmoka…
- Gaila, kad dar mašiniuką reikia paremontuoti. Na, bet čia jau prabanga. To neskaičiuosim.
- Dar ir apsirengti reikia. Gerai, kad tai, ko reikia, perku iš didmenininkų – pas juos kainos dvigubai ar net trigubai mažesnės (žinau, į ką kreiptis reikia). Per mėnesį visgi išeina drabužiams 50 LTL. Ką padarysi – nuogas į lauką neisi.
- Gaila vaikas vis suserga, tai ir ant vaistukų reikia… Na, dėkim 20 LTL mėnesiui, priskaičiuojant vitaminus ir žuvų taukus.
- Vos nepamiršau svarbiausio žmogui poreikio – maisto. Jo reikėtų mėnesiui:
- Perku „Cento“ batoną, margariną, sūrį, koldūnus, šlapiankę, pieną ir kt. Vien „Cento“ produkcijai per mėnesį išsileidžia šeimai apie 200 LTL.
- Žinoma, vien „Centu“ sotus nebūsi – vaikui reikia ir vaisių, daržovių ir kt. Na, tam dar 200 LTL mėnesiui. (O va per šventes tai pasilepinom UAB „Itaina“ pusiau saldžiu „Muskatel“ putojančiu vynu už apie 4 LTL – ir skanus jis visgi!)
Kažką dar būtino ir svarbaus pamiršau. Bet ir tai suma gaunasi, kad šeimai pragyvenimui reikia nei daug, nei mažai – apie 1500 LTL. Jei abu su žmona uždirbtume po 1000 LTL, būtų galima GYVENTI (jei vėl nepradėsiu rūkyti ar kitas kataklizmas neįvyks)… Laimei, būsto paskolos neturime…
Na tai jeigu toks lengvas tų verslininkų gyvenimas, kodėl gi tie, kurie verkia dėl išnaudojimo, patys nesteigia savo verslų ?
Gerb. Mantai, steikite savo verslą, kuris bus labiau atsigręžęs į darbuotojus, į vartotojus ir nebereiks verkti, kad kažkas išnaudoja.
O jei prie jūsų prisijungs dar ir scania su praeiviu, tai jau bus rimta konkurencija dabartiniams blogiems verlininkams, ir pas jus pereis darbuotojai dirbti, ir blogieji bus priversti kelti algas, arba bankrutuoti.
Dar visai neseniai, kai statybose buvo darbuotojų trūkumas, tai mūrininkas per mėnesį užsidirbdavo virš 10 tūkst litų (į rankas). Juk konkurencija veikia ne tik darbdaviams.
Neriau, lengva pasakyti – steikite savo verslą… Jūsų žiniai, turėjau ir, galima sakyti, tebeturiu tokį… Tačiau toks pasakymas, kad „jūs darykite geriau“ niekur neveda. Jeigu Antanas daro „gerą“ verslą, o Jonas „blogą“ ir Antanas su savo sąžiningai mokamais atlyginimais ir mokesčiais pateikia rinkai sąžiningą kainą, paskaičiavęs savo kaštus ir užsidėdamas minimalią pelno maržą, tai Jono kaina visada būna mažesnė už Antano. Antaną galbūt ir gelbėtų kokybė kurį laiką, bet vistiek, visi žinome ir suprantame, kad kainos veiksnys, renkantis prekę ar paslaugą yra svarbiausias…
Tik klausimas.. alga turi priklausyti nuo to kiek tau per mėnesį reikia.. ar kokią pridėtinę vertę per ta mėnesį sugebi sukurti ?
Beje, pritariu kad dabartinis MGL ir minimali alga… nelabai realybės atitinka.
Pernai aš panašius skaičiavimus atlikau:
http://dali.us/2009/ekonomika/kiek-kainuoja-isgyventi/
Gavosi kad man išgyventi reikia apie 1500Lt. Tiesa.. didelę dalį tos sumos „suvalgo“ NT paskola..
Iš tikro labai geras pastebėjimas dėl pridėtinės vertės sukūrimo. Taip, žmogus turėtų sukurti tiek, kad galėtų gauti už tai sumą, kokios jiems reikia. Čia visiškai pritariu. Tik dabar, kaip tą vertę kartais paskaičiuoti? Ar sąžininga žmogui, per mėnesį pardavimuose padarančiam pardavimų už 100 000 LTL, mokėti 1000 LTL dydžio atlyginimą?.. Kai pelno marža siekia 10 proc… Ir kitas aspektas, o ką daryti su tais, kurie nesugeba sukurti tokios pridėtinės vertės, už kurią gautų atlyginimą, tenkinantį jų poreikius?.. Tarkim valytoja įmonėje praktiškai visai jokios pridėtinės vertės nesukuria… Bet, jei viskas blizga, švaru tviska, zuja moteriškė nuo ankstyvaus ryto iki vėlyvaus vakaro…
Su vadybininku atsakymas būtų paprastas jei būtų aišku kas yra pelnas paprastas:
Jei tai tikras pelnas nuo pardavimų… vadybininkas gal ir normaliai gauna. Galbūt ir kiek daugiau galėtų gauti.
Jei tai marža… tuomet vadybininkas gauna per daug.
Su valytoja tai klasikinis pavyzdys 🙂 (dar būna su sekretutke). Jų pridėtinę vertę nustatyti sunkiau.
Bus dar minčių ta tema 😀 Tavo rašinys – būtent sekanti mintis. Tik kitaip suformuluota. Kai pabaigsiu gromuluot – parašysiu pas save 😉
Na, kažkaip gaunasi, kad tavo rašiniai suteikia stimulą man rašyti… 😉
Nerius – atstok su savo verslininkais 😀 Aš ne tik verslininku nenoriu būti, net ir brigadininku 😀 „Manot, verslininkams lengva?“ – šitas posakis ne argumentas. Jis visai nieko nereiškia. Kaip „ach“ 😀
Išnaudojimas – na, išnaudojimas. Na ir kas? 😀 Aš irgi įrankius išnaudoju 😀
Kas tuos vargšelius verslininkus kaltina? Ir aplamai – kam jie įdomūs? Jie visi vieno veido, todėl ir kalbam apskritai, apie principus. Ieškom „kodėl“, o ne „jis kaltas“.
Beje, labai į temą kai kurie J. Erlicko pastebėjimai – http://www.erlickas.eu/proza/neatsitiktiniai-atsitikimai-zenklai-pranasystes/.
Pvz., Darbdavys neprivalo mokėti darbuotojui, nes darbuotojas gali ir po darbo užsidirbt. Nebūtina gi sėdėt namie ir spoksot į televizorių. Tokio daikto darbuotojo namuose nė neturi būt.
Darbuotojui gana pavalgyt ir apsirengt. Valgyt – liesai, rengtis – striukai. Tik toks darbuotojas suksis sparčiai.
Na nepykite už tokį klausimą, bet vistiek paklausiu: Ar tie paverkšlenimai savo tinklaraščiuose dėl to, kaip sunku gyventi Lietuvoje ir kieko daug tos neteisybės, padeda pasijusti geriau? Yra tikrai daug geresnių temų ir būdų išreikšti savo mintis ir pasaulėžiūrą blogosferoje.
P.S. Kad nekiltų klausimų – nesu verslininkas, priklausau tiems patiems samdomiems darbuotojams. Tiesa, dar nė karto neteko pasijusti išnaudojamam darbdavio.
Gintarai, iš tikro Jūsų klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti… Jei vertinsim iš psichologinės perspektyvos, tai bet kokie pavirkavymai ir paverkšlenimai padeda atrasti vidinę ramybę, tokiu būdu automatiškai žmonės pasijaučia geriau. Tačiau yra ir kita medalio pusė, apie kurią paprastai nekalbama – pavirkavymai ir paverkšlenimai atkreipia kažkieno dėmesį, padeda kitam, jei jis susitapatina su verkšlentoju ir nebesijaučia vienišas, atradęs kažką bendro. Štai geriau jau dviems žmonėms. Bet ir tai dar ne viskas – lašas po lašo ir akmenį pratašo ir štai po eilės pavirkavimų gal ims ir situacija pasikeis ir ateis tas šviesesnis rytojus…
O dėl geresnių ir blogesnių temų – nereikia skirstyti į tokias – yra vienos įdomios tik man, yra kitos įdomios tik mums abiems, yra įdomios daugeliui – visos jos vienodai geros, tik galbūt ne kiekvienam įdomios.
Dėl skirstymo į geresnes/blogesnes temas – sutinku, šiek tiek sutirštinau spalvas ten, kur nereikėjo.
Dėl to, jog panašaus pobūdžio tekstai yra raktas į šviesesnį rytojų, veltis į diskusiją nenorėčiau. Tačiau norėčiau, jog visi suprastume – mažas atlyginiams yra atliekamo darbo pasekmė, dėl to reikėtų ieškoti priežąsčių, kodėl atliekamas darbas yra menkai įvertinamas. Pabandykite atrasti tas priežąstis.
Va čia jau tikrai labai geras pastebėjimas – ar darbas Lietuvoje apskritai yra vertybė?.. Ir šioje vietoje atsakymo vienareikšmio nėra, nes jei jis vertybė (dar reikia nusakyti kam), jis turėtų būti tinkamai ir įvertintas. Šioje vietoje, per daug nelįsdamas į diskusiją apie darbą, pateiksiu pavyzdį apie vertybes Lietuvoje – kultūrinio paveldo objektai, tarkim įvairūs dvarai… jie pripažįstami kultūrine vertybe, bet jų būklė kažkodėl, neskaitant pavienių atvejų, yra apgailėtina…
Būsite mane ne taip supratęs… Pasitrauksiu iš šios diskusijos, nes matau, kad kuo giliau lysim į mišką, tuo daugiau medžių matysim ir galų gale jokio baigtinio rezultato neturėsim 🙂
Gali būti, kad ne taip supratau ir dėl to atsiprašau. Kartais vieną žodį skirtingi žmonės suvokia skirtingai, nors jo prasmė yra viena. Iš tikro gaila man asmeniškai, kad traukiatės iš diskusijos, nes tik diskusija ir leistų padidinti vienas kito supratimą ir „nugludinti aštrius kampus“. Kita vertus, sutinku su pasakymu, kad „kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Ši tema tikras kemsynas, bet net ir miškuose būna proskynos.
Tai ne raktas į šviesesnį rytojų, tai ieškojimas kas vyksta, ir kodėl. Uždavinio sprendimas prasideda nuo sąlygos suvokimo. Uždavinio neišspręsim, aišku, bet – bent jau įsivaizduoti, kas vyksta – įdomu.
Verslo įrankis – darbininkas. Kaip darbininkas naudoja plaktuką, taip darbdavys – darbininką. Ne?
Alga nesusijusi su atliktu darbu. Alga susijusi su atlyginimais gretimoje įmonėje; su darbuotojo galimybe išeiti kitur ir kitais svarbiais dalykais. Ne?
Darbininkus maitina mitais. „Kiek uždirbsi, tiek tavo“. „Daugiau mokėsiu – bankrutuosiu“. „Džiaukis, kad darbą turi“. Ne?
Pati situacija žiauriai supinta. Dar jei imtis mandagių formulavimų – tai ir visai nesupaisysi, kas vyksta 😀
Sakyk, bet nemoralizuok 😉
[…] Susisiekite! « Štai kiek žmogui reikia!!! […]
Na išprovokavai dar vieną komentarą, tik pradėsiu nauju, nes ankstesnieji jau ir taip pakankamai supausti.
Alius iš commonsense.lt labai taikliai pasakė:
„Yra žmonės su rezultatais, o yra su pasiteisinimais – kuris esi tu?“
Ir patikėk manimi, pirmosios kategorijos žmonėms darbdaviai tikrai yra pasiruošę sumokėti ir moka tiek, jog netik nereikės apie taupymą maisto sąskaita galvoti, bet ir mintys apie pramogas, automobilį, būstą neatrodys tokios nepasiekiamos.
Iš tikro apie rezultatus pakalbėjau naujame įraše, bet… bet norint būti žmogumi su rezultatu, reikia turėti priemonę tam rezultatui siekti – darbą. Vien tik turėti darbą negana. Reikia laiko – rezultatas ateina su laiku dirbant. Darbdaviai nori, kad ateitų žmogus ir iškart būtų rezultatas – susidūriau su tuo. Pvz., ateini dirbt eksporto vadybininku ir iškart atsineši su savimi garantuotas kelias sutartis (jei tas sutartis turėčiau, man nereikėtų darbintis). galbūt neaiškiai pasakiau, bet esmė yra ta, kad pasiaiškinimas atsiranda, kai yra rezultatas, bet ne toks, kokio tikisi darbdavys. Viena iš problemos pusių – darbdaviai turi per didelius lūkesčius darbuotojų ir tuo pačiu rezultato atžvilgiu. Jiems naudinga tokius turėti, nes tada gali pasakyti „yra žmonės su rezultatais, o yra su pasiteisinimais, todėl ir gauni tiek, kiek gauni, nes rezultatas nėra toks, kokio iš tavęs tikimąsi“.
Bet grįžtant prie realios situacijos – ech, norėčiau, kad būtų galima diskusiją pakreipti į konkretiką, paiimant situaciją realioje įmonėje ir du darbuotojus joje, kurių vienas padaro rezultatą, o kitas ne…
[…] Mantui už įrašą, ir jo komentatoriams už komentarus. Padėjo parašyti […]