Štai tokį klausimą gavau prieš kurį laiką ir labai labai ilgai galvojau, ką parašyti šia tema…
Taip, iš pradžių buvo klausimas, kuris galėtų būti suprastais ir kaip priekaištas valstybei ir prašymas prisidėti prie pozicijos, kad valstybė turi būti suinteresuota padėti privačiai iniciatyvai. Paskui sekė situacija – žmogus svajoja įsteigti kaime privačius vaikų globos namus ir jam įdomu, kaip tai galima padaryti, neskiriant savų lėšų, nes jų paprasčiausiai neturi. Tiesiog yra svajonė, kažkur kaime įsigyti žemės sklypą, kuriame įsikurtu sodyba, kurioje galėtų gyventi žmogus kartu su vaikais, netekusiais tėvų ar paimtais iš asocialių šeimų. Žmogus nori savo gyvenimą paskirti kitiems… Kodėl kaime? Nes jo manymu, mieste per daug pagundų, kaimas išeitų vaikams į naudą… ir dėl darbo, ir dėl aplinkos…
Šiaip idėja graži. Nusakyti motyvai irgi. Nesugebu visko, kas man buvo pasakyta perteikti čia, bet nesvarbu – jau žinau, ką parašysiu… Juolab ne pirmą kartą tenka susidurti su panašiomis iniciatyvomis…
Vienas, man žinomas, VšĮ-nas irgi užsiima vaikų išvežimu į gamtą… Nesakysiu, kad tai tiesiog paprastas verslas, neturintis jokių kilnių tikslų – to VšĮ-no steigėjams svarbiausia pinigai ir tokį juridinį statusą jie „apsiformino“ tyčia, kad galėtų siekti valstybinių ir/ar europinių pinigėlių.
Paprasčiausiai VšĮ-nas teikia paslaugą – organizuoja stovyklas, išvykas ir apmokymus bei renka pinigėlius iš savo klientų. Analogas palyginimui galėtų būti koks kelionių organizatorius, kuris paprasčiausiai organizuoja keliones Lietuvoje ir dažniausiai į savo vieno iš steigėjų kaimo turizmo sodybą…
Kita vertus, nepaisant visko, visgi mintis vaikams iš vaikų namų suteikti pramogą vasaros metu nėra bloga iš principo… Tik, deja, šiuo atveju, viskas daroma ne iš geros dūšios… Priešingai, nei ankstesnis mano paminėjimas dėl privačių globos namų steigimo kaime…
Taigi, ar valstybė suinteresuota privačių globos namų steigimu? Šis klausimas manyje pažadina savotišką kognityvinį disonansą…
Visų pirma, jei valstybę apibrėžti kaip jos žmones, tai matyt toks interesas yra, jei kyla idėja, kad tokio daikto kaip privatūs globos namai reikia Lietuvos žemelėje. Kita vertus, šios idėjos realizavimui reikia lėšų, o kai jų nėra gręžiamasi į kitą valstybę – valdžią.
Valdžia – tai valstybė valstybėje, kuri išlaikoma piliečių, bet vienintelė gali skirstyti tuos pinigus piliečiams atgalios. Ar valdžia suinteresuota privačių globos namų steigimu, aš nežinau. Niekada neklausiau savo išrinkto tautos atstovo, o ir diskusijų šiuo klausimu negirdėjau.
Kita vertus, kas tas valstybės interesas?.. Jei interesas yra, kad valstybei tai yra gerai ir naudingai, kad tą reikia skatinti… Na, čia nieko blogo, bet jei tas interesas pasireiškia per tiesioginį skatinimą, t.y., pinigų skyrimą – mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigų skyrimą – kažkokiems verslo subjektams, kad jie vykdytų privačias iniciatyvas… Kas gali garantuoti, kad tos iniciatyvos iš tikro vykdomos vardan visuomenės gerovės?.. Juk verslo interesas labai labai labai dažnai nesutampa su visuomenės interesu, kuris labai labai dažnai nesutampa su valstybiniu…
Prisipažinsiu, kad pirmoji mintis, išgirdus klausimą, „ar valstybe suinteresuota…“, buvo – „o kokio bybio! juk kuo mažiau valstybė yra kažkuo suinteresuota, tuo visiems geriau!“ Kita vertus, esu pasimetęs…
Valstybė turėtų padėti privačiai iniciatyvai… net ir verslui… Geriausia pagalba būtų, jei ji netrukdytų! O ką daryti, jei idėjos realizavimui nėra lėšų?.. Idėjos, kuri naudinga valstybei, visuomenei, savivaldai, bendruomenei ir t.t…
Pasakysiu banaliai, bet kito kelio nematau kaip bendraminčių ieškojimas ir klausimo kėlimas vietinėje bendruomenėje… Būtent bendruomenės ir turi būti motyvuotos savo vaikų (nes vaikus iš globos namų ir asocialių šeimų laikyčiau vietinės bendruomenės vaikais) globos namų steigimu. O jei taip nėra, vadinasi nėra ir intereso… Tuo labiau valstybinio.
Valstybės interesas su našlaičiais realiai yra žiaurokas. Tai, ką kalba ir daro valdininkai – viena, kaip yra – visai kita. Pavyzdžiui, prieš kelis metus vienos profkės direko pavaduotojas sakė, kad per keliolika metų nė vienas našlaitis pas juos nebaigė mokslų. Sako, o kaip jis tuos mokslus baigs – sėdi bendery ir alų maukia iš pašalpų. Ir viskas jam giliai vienodai.
Manai, valdininkai nežino?! Juk ne kvaili! Tikrai žino!
Na ir kas, kad žino? Jie atlieka savo darbą taip, kaip nustatyta.
Taip ir tavo mintis – pagal logiką taip, o gyvenime – kitaip.
Užtat ir mąstau, kad toks dalykas kaip globos namai turėtų būti deleguotas bendruomenėms… Atsimenu, kažkada skaičiau straipsnį apie tai, koks buvo gyvenimas iki valstybė į savo rankas paėmė globą ir rūpybą… Našlaičiai gyveno našlaičių namuose, kuriuos steigdavo turtingesni piliečiai, bažnyčia; vyresnio amžiaus savimi negalinčiais pasirūpinti asmenimis rūpinosi specialios organizacijos, bažnyčia; bažnyčia, įvairūs mecenatai finansuodavo ligonines, mokyklas ir t.t. Bendruomenės iniciatyva…
Ne, nesiūlau grįžti prie ankstesnio principo, nes man trūksta informacijos, ar tada buvo geriau (nors kažkur skaitytas straipsnis nurodo, kad tada buvo tikrai geriau), bet manau, kad vietinė bendruomenė su savivaldos ir gal net šiek tiek valstybės pagalba galėtų geriau spręsti problemas nei kažkur įstaigos kabinete sėdintis biurokratas.
Beje, jei jau prabilau apie bažnyčią… Ką ji daro dabar? Koks jos vaidmuo bendruomenės formavime, švietime? Ta prasme, jei anksčiau bažnyčia buvo aktyvi ir net pagalbininkė, tai dabar tiesiog funkcionuoja kaip dar vienas neaiškias paslaugas ir nežinia kokiais principais besivadovaujantis UAB’as…
Esu ,,užsikrėtusi “ privačių vaikų globos namų idėja.Bet nuo ko pradėti, kur kreiptis – nežinau.Būčiau dėkinga jei kas patartų ar pamokytų.Parašykite:vita.konovaloviene@gmail.com
Va tas ir yra bet kokios iniciatyvos stabdys – nežinojimas, kur kreiptis. Siūlyčiau pasikonsultuot dėl tokių globos namų steigimo su vaiko teises ginančia institucija – http://www.socmin.lt/index.php?-183425776 (Čia galima surasti sąrašiuką ir kontaktus.)
„Kita vertus, nepaisant visko, visgi mintis vaikams iš vaikų namų suteikti pramogą vasaros metu nėra bloga iš principo… Tik, deja, šiuo atveju, viskas daroma ne iš geros dūšios…“
Jei manai, kad pinigai ir gera dūšia būtinai turi vienas kitam prieštarauti- tai paskui ir tenka graukti ašaras, paskaičius apie tai, kaip žmonės valgo.
Pabandyk mąstyti kitaip: jei žmonės daro kažką gero, ir iš to materialiai turtėja- tai yra puiku. Nieko geriau ir būti negali. Geri darbai gali būti atlyginami ir šiame, o ne būtinai aname pasaulyje.
Blogai būtų tik tada, jei vaikai būtų vežiojami labai brangiai, labai suklypusiais autobusais po tris ant vienos sėdynės ir dviem sluoksniais ant grindų, o be to dar spardomi auklėtojų.
Taip, iš principo sutinku, tačiau tai, apie ką kalbi yra veikiau išimtis, patvirtinanti taisyklę. Materialus turtėjimas visgi yra gerų darbų priešingybė…
Vat toks požiūris yra esminė problema. Pinigus žmonės (jei tik neatima ir nepaveldi), gauna už suteiktas paslaugas ar prekes. Taigi, daugiau pinigų turintis suteikė daugiau prekių ir paslaugų kitiems.
Ne požiūris yra problema, o gyvenimas… Praktika parodė, kad žmonės turtėja, nes vagia. Vagia iš įmonių, darbdavių, valstybės, kitų žmonių, klientų, darbuotojų ir t.t. Vieni tai daro grubiai ir neskoningai, kiti viską daro labai rafinuotai… ir ta elegancija dažnai painiojama su gerais darbais, kurių pati prigimtis prieštarauja savanaudiškumo principui, kuris slypi po “ suteikė daugiau prekių ar paslaugų kitiems“. Jei paprasčiau, ne paslaugų ar prekių kiekis bei kokybė lemia pinigų kiekį, o gebėjimas tuos pinigus pasiimti… Pats pardavimas yra grįstas tuo, kad matai rinką, kurioje trūksta geriamo vandens, atveži iš kur buteliukuose, užkeli kainą, kuri už savikainą kelis kartus didesnė ir turtėji, nes nėra alternatyvos…
O yra noras, kad vandeni veztu nemokamai? 🙂 atsikratykime tarybinio mastymo…