Tai paskutinis planuotas serijos apie greituosius kreditus įrašas. Tai nereiškia, kad apie juos neberašysiu, bet tai nebebus viena tų temų, apie kurią norėjau tarti savo svarų žodį…
Šis įrašas nebus toks kaip ankstesni trys. Jame nebus mėginama diegti struktūra ar kažkas panašaus – tik palaidos mintys, pastebėjimai ir pasiūlymai, kurie man niekaip „neįsipaišė“ ankstesnių įrašų kontekste.
***
Pirmiausia norėčiau pasakyti apie reklamą… Greitųjų kreditų reklama, kiek matau, niekur nėra reglamentuota. Nebent aš nežinau arba yra draudimai, kurių niekas nesilaiko…
Televizijoje, radijuje, Internete pilna greitųjų kreditų bendrovių reklamos ir niekam iš valdžiavyrių dėl to neskauda galvos. Juolab net valdiškais pinigėliais maitinamos įstaigos kaip LRT nevengia greitųjų kreditų bendrovės reklamos…
***
Įdomu, tai, kad egzistuoja tokie azartinių žaidimų priežiūros komisija ar kaip ją ten, yra įstatymas, draudžiantis visokias ten kazino ir kitų lošimo bendrovių reklamas. Reklamos draudimo motyvas – neleisti formuoti žalingo įpročio, naudojantis masinėmis informavimo priemonėmis.
Kažkaip visi suvokia, kad lošimo bendrovių reklama, įtakojanti elgseną, pritraukianti vartotojus yra blogis, o va greitieji kreditai… Jiems vis dar leidžiama skelbtis ir vykdyti „sėsk ant adatos“ rinkodarą.
***
Juk juos gali pasiimti bet kas – net ir neturintis pastovių darbinių pajamų žmogus. Juk pasiimti kreditui nereikia sutuoktinio pritarimo – niekas jo neprašo. „Dabar visi naudojasi greitaisiais kreditais. Juos gali gauti išsiuntęs trumpąją žinutę, lošdamas kortomis arba gerdamas alų.“
***
Pasiimdami greitąjį kreditą žmonės gali prasiskolinti labiau, nei lošdami kazino… Juolab, kazino juk loši su tuo, ką turi būdamas vietoje ir, nors praloši algą, šeima to gali net nepastebėti. O va, kai už negrąžinamus kreditus apsireikš anstoliai, tai šeimai tikrai pasijaus… Čia net galim diskutuoti, kas blogiau: greitasis kreditas ar kazino, jau nekalbant apie neigiamą alkoholio poveikį, kuris gali pasireikšti vėliau, nei greitojo kredito nulemtos komplikacijos…
***
Nesutinku su kategoriška pozicija, kad greituosius kreditus reikėtų uždrausti. Taip pat nemanau, kad tai turėtų būti normali praktika, kaip yra užsienyje, ar būdas išgyventi. Žinoma, kartais jie gali padėti, kai labai reikia pinigų, bet:
- Būtina priversti greitųjų kreditų bendroves peržiūrėti savo sutartis, kad jos skaičiuotų teisingus delspinigius, pagal priimtą teisinę praktiką iš karto, o ne po bylinėjimosi teisme.
- Įvesti visišką reklamos draudimą kaip yra su azartinių lošimų bendrovėmis.
- Nepakenktų ir priverstinis tokias paslaugas teikiančių įmonių licencijavimas… kodėl greituosius kreditus teikiančios įstaigos yra išskirtinės kitų finansines paslaugas teikiančių įmonių atžvilgiu?..
- O jei jau norima atsakomybę permesti vartotojams, galbūt derėtų nustoti teikti nuotolinę kreditų teikimo formą, nes eilinis, paprastas žmogus be konsultanto pagalbos tikrai nesugebės įvertinti, ar kreditą jis išgalės grąžinti…
***
Taigi, greitieji kreditai yra verslas, bet visgi kartais galėtų ir verslas būti socialiai atsakingas… O tam šiame versle tereikia tiek nedaug – nustoti užsiimti lupikavimu.
Aš turbūt jau iki gyvo kaulo įgrisau su pastoviais prieštaravimais, bet visgi negaliu susilaikyti nepaklausęs: negi tikrai manote, kad greitųjų kreditų paslauga žalingesnė Lietuvai, nei didžiųjų bankų pastaraisiais metais pridalintos paskolos būstams?
Jau nekalbant apie mano durna galva netinkama palyginimą su azartiniais lošimais – kartą prasiskolinęs greitųjų kreditų įmonei toliau negalėsi skolintis. Delspinigiai augs, bet tai tikrai nesulyginama su tuo, kas vyksta, kai žmogus įklimpsta į azartinius lošimus…
Ne, man su argumentuotais prieštaravimais įgristi sunku – tik jų dėka atsiranda diskusija, konsensusas ir santarvė… 😉
Dėl bankų pridalintų būsto paskolų – mano tikslas nebuvo priešpastatyti visa tai palyginimui. Tiesiog, mano manymu, neetiška būtų lyginti ryklį su silkę. Visi tie greitieji kreditai – aš juos laikau truputį kitokio pobūdžio verslu… O tai, kad bankus reikėjo labiau kontroliuoti, kad nedalintų beatodairiškų paskolų, kas kartais pavirsdavo iki absurdiškų variantų, kai negavęs vienam banke, gaudavo kitam ir paskui pereidavo į nedavusį banką, tai tikrai jiems reikėjo laiku pasakyti stop. O tas stop būtų buvęs, savalaikis privačių asmenų bankroto įstatymas.
Kalbant apie azartinius lošimus, tai sutinku, kad jų poveikis individui yra juntamas stipriau, nei greitųjų kreditų. Tik įvairūs kazino yra daugiau jau paskirų individų – lošėjų ir jų šeimų problema, kai greitieji kreditai iš tikro paliečia kur kas didesnę dalį žmonių…
O yra kokia nors statistika kiek žmonių naudojasi greitųjų kreditų paslauga? Nes pažįstu ne vieną lošėją ir anei vieno kuris būtų pasinaudojęs greitaisiais kreditais. Ar bent jau būtų apie tai užsiminęs. Tai iš mano varpinės greitieji kreditai neatrodo toks jau didelis blogis. Todėl tikrai būtų šaunu, jeigu pasidalintum nuoroda bent jau į neoficialią statistiką. Jeigu tokia egzistuoja.
Mielai pateikčiau tą statistiką, bet tamstai užtruktų tiek pat laiko ją atrandant, kiek ir man… 😉 Neturiu po ranka, bet dėl greitųjų kreditų ir kazino – na, jei pas tamsta pažįstami eina lošti, tai pas mane ima kreditus. Toks subjektyvus pastebėjimas iš asmeninės varpinės, tad mano pasakymo, kad kreditus ima daugiau žmonių, nereikia priimti už gryną pinigą. Tačiau aš taip manau ir kol man nebus įrodyta priešingai, aš būsiu linkęs likti prie savo nuomonės. 😉
Mano bandymas permesti tokios statistikos paieškas ant svetimų pečių žlugo 😀
Kartais tingėti sveika… 😀
Aš ne tinginys – aš tiesiog sergu darbofobija 😀
Bankai dažnai nėra socialiniai verlslai, tik kiek žinau Afrikietis bankininas prieš kelis metus gavo Nobelio premiją, nes įkūrė banką ir skolino visiems “ vargšams“ be užstato