Paprastai, kai kalbame apie darbo užmokestį Lietuvoje, daugiausiai „velnių“ kliūva darbdaviams. Sakome, kad anie „nedamoka“, išnaudoja ir t.t. Ne išimtis ir aš – jau ne kartą savo įrašuose „daviau pylos“ darbdavių nenorui mokėti.
Kita vertus, egzistuoja ir kita medalio pusė, kurią diskusijose apie darbo užmokestį tyčia ar netyčia stengiamasi primiršti – tai valstybė ir jos mokesčių sistema. Taip, žinau, įvairūs „egzpertai“ (nuo žodžių junginio – „ekspertų egzemplioriai“) kalba apie mokesčius, jų mažinimą ir t.t.
Vis dėl to, man, kaip eiliniam žmogeliui „nuo lysvės“, artimesnis yra darbdavys anei kokia nors valstybė, kuriai į snukį net norėdamas negalėčiau duoti – valstybė ir anos mokesčiai nėra koksai Andrius Kubilius, kurį įmanoma pasigauti bevažiuojantį dviračiu. O va su darbdaviu įmanoma pasikolioti ir net… pasimušti, neperžiangiant būtinosios ginties ribų, kad ir nesankcionuoto streiko pavidalu.
Taigi, mokesčiai… Taip jau susiklostė, kad artimiausiu metu veikiausiai keisiu darbovietę (apie tai kada nors bus atskira tema: „kaip mane „nupirko“ ir „pardavė“ atiduodami“), tad potencialiai būsimo darbdavio prašymu modeliuoju savo būsimą atlyginimą…
Žinoma, dėl tam tikrų priežasčių savo „skaičiukų“ neatskleisiu – kol kas tai derybų klausimas. Kita vertus, padariau šiokį bei tokį atradimą, kurį veikiausiai protingesni už mane jau seniai padarė, tad į didžio atradėjo statusą tikrai nebeišeis supretenduoti ir jokios valstybinės premijos už mokslinius atradimus tikrai negausiu.
Štai mano „didysis“ atradimas – pasirodo, norint darbdaviui pakelti atlyginimą darbuotojui beveik 300 Lt (tai maždaug 400 Lt „ant popieriaus“), jam darbo vietos kaina išaugs apie 500 Lt. Esmė čia slypi ne skaičiukuose, o mąstyme: „aš galėčiau pakelti algą darbuotojui, tačiau kodėl turėčiau mokėti papildomą „stolniką“ valstybei, kuri nekuria man jokios papildomos pridėtinės vertės“.
Šis, būsiu ir toliau pseudomoksliškas, kognityvinis disonansas ir yra prielaida darbdaviui nedaryti nieko arba… arba mokėti pinigėlius vokelyje tiesiogine šio žodžio prasme. Taigi turime identifikuotą problemą arba „vieną iš daugelio priežasčių, kodėl Lietuvoje nelemta uždirbti daugiau“.
Jei turime problemą, reiktų aną ir spręsti, o spręsti reikia, kad anos paprasčiausiai neliktų. Ir, deja, reikia pripažinti, kad norint, jog darbdaviui nebūtų skaudu atseikėti papildomų litukų atlyginimui, reikia paprasčiausiai perkelti ano sumokamus mokesčius ant „gležnų darbuotojo pečių“.
Tada išnyksta prielaidos visokiems ale protingiems terminams kognityvinio disonanso pavidalu. Juk darbuotojai šiais laikais intelektualūs, su aukštaisiais ir puikiausiai supranta, kad anų sumokami mokesčiai yra vardan jų tėvų gerovės bei šiokių tokių pajamų laikino nedarbingumo atveju garantija.
Savo skaičiavimuose pagal tax.lt atlyginimų skaičiuoklę, kuri neabejotinai tikrai naudingas įrankis neturintiems, ką daugiau veikti, asmenims, norintiems sužinoti, kur „dingsta“ jųjų atlyginimas, neapsiėjau dar ir be simuliacijos (tikrai ne ligos imitavimo, nes, kaip žinia, dar turiu „biuliotenį“ ir dar kurį laiką aną paturėsiu), kiek reiktų uždirbti įmonei kad gautum atitinkamą atlygį.
Žinoma, mano skaičiavimai visiškai „laužti“ iš piršto, darant prielaidas, kad darbuotojas privalo sukurti dvigubai daugiau naudos, nei kainuoja jo darbo vieta, skaičiuojant tik atlyginimo kaštus. Jei kam kam nors tai dar įdomu, įmetu lentelę:
