Nespėjau į nuvažiuojantį traukinį – nieko neparašiau čia aną dieną, kai visi vieni kitus sveikino su tinklaraštininkų diena. Tiesa pasakius, nespėjau, nes ir nenorėjau spėti – lai važiuoja anas be manęs.
Ir nuvažiavo… Pažiūrėjau, kažkaip tykiai ramiai prabėgo „šventė“. „Google Reader’is“ „nesprogo“ nuo sveikinimų vieni kitiems ir rekomendacijų. Suskaičiavau kokius penkis įrašus šia proga, iš kurių gal tik trys buvo paskirti rekomenduoti kitus… kolegas…
Manęs niekas nerekomendavo! Džiaugiuosi. Rekomendavę rašė, kad blogosferos įžymybių nerekomenduos. Aš žvaigždė! Nesvarbu, kad praktiškai toks nesu. Nedaug mane skaito. Nerašau įdomių tekstų (na, kai skaitau „kolegas“, tai man maniškiai visiškai neįdomūs)… Ir visai nustojau rašyti.
Nustojau tiek, kad net mąsčiau, jog išvis reikėtų baigti su tuo tinklaraščiu – na, nebus iš manęs rašeiva. Per daug nykus tipas esu. Nykus ir piktas, pagiežingas, bjaurus ir šiaip visaip kaip neigiamas… Tokiems nesiseka rašyti, bet jie puikiausiai tarpsta komentaruose. Traumuoti žmonės…
Aš ir tarpstu. Paskutiniu metu kaip inkstas taukuose vartausi viename mano koneveiktame socialiniame tinkle. „Užkabliavo.“
Tiesa, pats tinklas nuvylė. Aktyvumas žmonių mažėja. Pasiskaityti nelabai yra ką. Na, bet gal atsigaus. Gal toks vasaros pabaigos-rudens pradžios štilis. Bent žaidimų esti…
Neberašau, nes žaidžiu. Čia rimtai. Nieko nėra įdomesnio ir prasmingesnio už kažkokio miesto statymą, kariuomenės auginimą ir aplinkinių žemių užkariavimus. Rimtai sakau – jei nesate užkariavęs šalia esančios oazės, nenuveikėte savo gyvenime nieko prasmingo!
Nerašau ir nedirbu. Na, neišeina man namuose susikaupti. Jau nebeišeina. Taip, dar vis „biuliotenis“. Jau nebeprisimenu, kada jame nebuvau.
O jei rimtai, niekad nemaniau, kad paprastas kaulo lūžis bus toks traumuojantis. Jis įkalina. Įkalina namuose su retomis laisvės akimirkomis. Įkalina galvoje…
Tikra vienutė. Nieko nevyksta. Nieko įdomaus. Nėra, apie ką rašyti. Asmeniško. O apie bet ką, tiesiog nėra noro. Iš pradžių būna, paskui nebelieka. Nykuma ir tiek…
Rudeninis liūdesys… 🙂 O jei rimtai, tai kartais reikia ir nedirbt, ir nerašyt, kad vėliau šviežia pailsėjusia galva, su nauju įkvėpimu, kibtumėm į darbus. Tad savęs už lyrinius nukrypimus ir begėdiškus patinginiavimus nebaru. 🙂 Juolab, kad kai tokie stangnaciniai periodai užeina vis tiek nieko gero nudirbt neišeina – atbulos rankos neklauso.
Na, ne liūdesys – veikiau apatija… Tik va, kad tas tinginiavimas toks ilgas, kad iš jo išeiti darosi sunku, o juk tinginiauti gera, bet, kas per daug, tas nesveika…
Amžinai tingėti manau nepavyks, turėtų užeiti nežmoniškas noras ką nors naudingo nuveikti 🙂 Žmonės ne koalos, negali snūduriuoti 22 (ar kiek ten?) valandų per parą. Bent jau – ne kiaurus metus taip, gal kokią savaitę/dvi ir smagu pavegetuoti…
Galima eksperimentą padaryti – pažiūrėti kiek laiko nepasiilgsi darbų. Man beveik kasmet kartojasi istorija: „oi kaip noriu atostogų – skaitysiu, piešiu, vaikštinėsiu, jokio kompo“ – bet po maksimum dviejų savaičių poilsio aš jau ilgiuosi kompo ir naujų užsakymų 😀
O aš jau virš dviejų mėnesių vegetuoju… Baisu, a ne?
Nebaisu 🙂 Gal prieš tai dešimt metų tęsėsi persidirbimas, tai dabar ilgiau pavegetuot reikia 🙂 O gal tiesiog atėjo laikas kažkokiems pokyčiams, ir intuityviai nebetraukia seni darbai. Dar ir menopauzė būna ne tik apie penkiasdešimtuosius metus, manyčiau cikliškai kas kokius 5-7 metus išgyvenam mini menopauzę, po kurios pereinam į kitą „level’į“ – prieš tai kurį laiką nesuprasdami kodėl nebepatinka tai, kas ką tik patiko, ir kodėl staiga apsivertė visi tikslai bei prioritetai aukštyn kojom… Nusifilosofavau 😀
Na, iki nusifilosofavimo dar tolokai… 😉 Va, reikia pokyčių!!! Tik kur anuos rasti, juk žmogus tas pats išlieka?..
Žmogus tas pats, bet ne toks pats. 🙂 Reikia išbandyti kažką naujo, atrasti naują aistrą, hobį, talentą. Arba tiesiog – užsirašyti į užsienio kalbos kursus, nušokti su parašiutu, nusiskusti galvą 3 numeriu (šitą kaskart daryčiau, norėdama pereit level’į, jei būčiau vyras :D), pagaminti vakarienę iš trijų patiekalų ir deserto…
Tai, kad viskas išbandyta, bet požiūrio nekeičia… 🙁
Viskas viskas išbandyta? 🙂 Negali būti! Gal tada dar reikia patingėti, ir tingint pamąstyti kokios patirties norėtųsi. Gal vietoj parašiuto reikia nusipirkt čioperį. O gal – įsigyt jauną haskį, knygą apie šunų dresūrą ir roges. O gal nieko nereikia pirkt, reikia atiduot pusę turto labdarai, likusią pusę parduot ir iškeliaut į Indiją mokytis medituoti.
(Jau pati imu norėt viską mest ir užsiimt visais šitais smagumynais) 😀
Tam, kad pirkti ar atiduoti, reikia turėti…
Na liūdnai kaip tai. Ašarą braukti? 😉
O nesierzinant – mažu ką ne taip darom? Gal patys sau neįdomūs, užtat ir kiti neskaito? Gal tinklaraštis – būdas išlikti, toks testas – užduotis augimui?
Rašyk. Pats sugalvok kam.
Šiaip tai įrašas labai (savi)ironiškas turėjo būti ir linksmas. Net lūdna darosi, kaip nebemoku rašyti, kad kitiems tik liūdesį, skausmą ir nerimą varau…
O va, kas dėl įdomumo, tai tikrai pasidariau neįdomus sau… ir aplinka nebemiela… tai tik linksmintis belieka ir įvairiausiais būdais sugriaut dienos rutiną.
(P.S. O tamstos „pliusyje“ jau nebėra?.. Kažkaip gan naiviai galvojau, kad kraustysitės irgi ten…)
Aaa, pliuse man pritrūko minuso 😀 Ten eksperimentiškai tiksliai nustačiau, kad nuo trolių apsaugos nėra. Tai ir man ten ne vieta 😀
Beje, girdėjau, gūglis gyrėsi, kad jau tą reikalą sutvarkė, bet – paskui pamaniau, o kam man to pliuso? Ar ten facebooko? Galų gale net senų pažįstamų neieškau 😀
Ech, kaip liūdna… 🙁
Kas liūdna? 8)
Senų neieškot, naujų nenorit… 🙁
Che, juk draugų negalima ieškoti, galima tik rasti 😀
O ir laikas gerai parodo – tik staiga švyst mintis – tiek metų gerai bendraujam, va kur likimo dovana sakai sau – o tiesiog šiaip bendravai tuos metus, nieko neieškodamas, į nieką netaikydamas… 🙂
Būtų pliusas, pastarąją mintį papliusuočiau… 😀