Užkalnio vibratorius – morka… Štai toks buvo pradinis šios dienos įrašo pavadinimas. Įrašo, kurio neparašiau, nes jis pasirodė beprasmiškas… Galėčiau ištrinti ir apie tai negalvoti, bet parašiau cielas dvi pastraipas, kurias įdedu, nes truputį susiję su tuo, apie ką parašysiu šiame įraše.
Na, ir pavadinimas, bet būtent tokia asociacija pirmoji šovė galvon, skaitant tūlo pono Andriaus
straipsnįmintis „Pinigų kartoje“. Atsiprašau, iškrypęs ir perkrypęs aš esu. Be to, dar tiesiog persekiojamas rašymo apie darbdavius, darbą, atlyginimus ir skriaudžiamus darbuotojus. Lengva rašyti apie tai, ko neturi, tad šiaip suprantu p. Andrių – ne kiekvienam jo veikla yra ne darbas, o malonumas, už kurį dar netikėtai atlyginama pinigine išraiška…Tik čia jau truputį ne apie tai. Ir net ne apie p. Andrių, kuris gal ir nenaudoja morkos reikalams, suprantamiems iš pavadinimo. (Negaliu to teigti, nei paneigti, nes veikiausiai p. Andrius daro su morkomis tą patį, ką darau aš – paima smiliumi ir didžiuoju pirštu, ištiesia prieš save, paleidžia kristi ir spiria į tolį, tikėdamasis, kad bent šį kartą pataikys į kaimyno langą. Žinoma, paprasčiau būtų tiesiog mesti, bet taip smagiau.)
Vakar kaip tik diskutavom darbuotojų tematika draugiškam kolektyve žmonių, kurie nesiskundžia savo darbu, užimama pozicija. Beje, viename socialiniame tinkle jau šiandien pasidalinau jų džiaugsmu apie krizės pabaigą:
Ne kartą savo tinklaraštyje, rašydamas apie „vargšus ir engiamus darbuotojus“ esu paminėjęs vieną kontorą, kuri tris metus niekaip nesugebėjo rasti valytojos. Situacija paprasta – įmonė už miesto, niekas nenori važiuoti dirbti už minimumą, nors darbas lengvas, nes tik šiaip dulkes ryte pavalyti, bet daug geriau nedirbti ir gauti socialinę pašalpą…
Šiandien pagaliau, po trijų metų, galiu pasidžiaugti už tą šiaip nemažą kontorą – nebereiks valdybos nariams po posėdžių, direktoriui, gamybos ir eksporto vadovams kuoptis patiems: rado darbščia moteriškę ne kur kitur, o ligoninėj, dirbančią už minimumą valytoja. Perviliojo. Už tą patį minimumą. Už tą patį pilną etatą. Tik sutarė, kad ateitų tada, kada gali, ir būtų tiek, kiek reikia – svarbu, kad būtų švaru bent iš ryto. O ir vėmalų, šūdų, myžalų valyti nereikia: ne ligoninė čia, o gamybinė įmonė, kurioje prisikaupia dulkių ir voratinklių kampuose!
Visa vakarykštės diskusijos esmė – tas pats per tą patį: įmonės neranda darbuotojų, kurie už mažą atlygį darytų menką darbą, arba tokių, kurie už didelį atlygį turėtų reikiamą kvalifikaciją ir darbo patirtį. Jaunimas nenori į save investuoti, padirbti už mažiau, įgaunant patirtį, o įmonės nenori jam mokėti daugiau ir taip į jį investuoti, nes anas ims ir pabėgs, kur daugiau mokės. Įmonei reikia specialisto čia ir dabar. Reikės ir ateityje, bet… Na, nieko naujo ant šio svieto!
Dar viena problema, kuri jau ne visai susijusi su atlyginimo dydžiu. Tiesiog yra gamybinė įmonė, kurios darbuotojai paprasčiausiai nenori dirbti ir uždirbti. Žinoma, tokius reikėtų mesti visus per bortą, bet tada beliks užsidaryti, nes veiklai žmonės reikalingi. Konkreti situacija…
Yra užsakymas, reikia padaryti greitai, bet žmonėms reiktų dirbti ne po 8 val, bet po 12 ir dar šeštadienį ateiti į darbą. Žinoma, už tai būtų sumokėta dvigubai. Taip mėnesį padirbę jie gautų 6-8 tūkstančius, nes užsakymas būtų pelningas. Ne, jie nenori. Jiems geriau keikti skūpą darbdavį, kuris moka varganą pusantro į rankas, o kartais net paleidžia atostogauti, nes nėra užsakymų. Jau geriau „paspangti“apie „achujienus“ uždarbius ir nuostabų požiūrį į darbuotoją kaip žmogų visokiose anglijose, norvegijose ir pan…
Ne, aš šiaip dažniausiai savo įrašuose palaikau vargšus darbuotojus, engiamus darbdavių, bet kartais tiesiog… Na, nėra vienos tiesos: medalis turi dvi puses, lazda – du galus, o darbo santykiai ir požiūris į darbuotojus (kaip veltėdžius) ir darbdavius (kaip engėjus)… Gali tik pasirinkti pusę, kai tiesa slypi kažkur per vidurį ir labai sunku, praktiškai neįmanoma išeiti iš šio užburto rato. Nėra sunkiau pakeičiamo dalyko už požiūrį!
Tai kodėl šis įrašas apie pelningos įmonės bankrotą?! Darbuotojai… Darbdaviai… Nei6mokamas atlyginimas… Verslas… Ne, tiesiog tame pačiame socialiniame tinkle vienas žmogus paklausė, ar dirbtumėte bankrutuojančioje įmonėje, ar ieškotumėte naujo darbo?.. Susimąsčiau…
Susimąsčiau, nes… Praktiškai visose mano ankstesnėse darbovietėse, žmonos darbovietėse, draugų darbovietėse yra viena problema – žmogus dirba, uždirba, bet pinigų negauna, atlyginimai vėluoja, užsakymai vėluoja, su tiekėjais neatsiskaitoma laiku, klientai neatsiskaito su tavimi. Belieka tik skolintis, o, kai nebegali prisiversti pasiskolinti, galima imti greitąjį kreditą…
Taip, susidaro toks įspūdis, kad visi visiems skolingi… Veiksmas vyksta, rezultato nėra… Štai tokia skalsi ta morka, kuri vadinasi gyvenimu. Šia oranžine gaida ir pabaigsiu šios dienos beprasmį įrašą.
Ne taip paprasta su viršvalandžiais – kai aš ėjau į darbą, viena iš sąlygų buvo – kad dirbsiu nuo 8 iki 5. Ir jei kada būna viršvalandžiai – visada imu išeiginėm. Ir? Tipo, aš tinginys? Tipo, specialiai stengiuosi neuždirbti?! 😀
Va čia vakar irgi palietėm šią temą – jei darbuotojui nebesvarbu tie papildomi pinigai, bet jis nori papildomų išeiginių, pvz., atidirbs mėnesį su viršvalandžiais, bet duok jam savaitę ilgesnes atostogas ir iš jų neatšaukinėk, mat anas nori ir su šeima praleisti laiką kokybiškai. Iš tiesų, tai logiškas noras – papildomas darbas reikalauja ir papildomos kompensacijos. Deja, tik teoriškai. Kitiems geriau pinigais sumokėti, o laisvadienių neduoti, nes darbą daryti reikia.
Dar kažkada pagalvojau – ir atsakymas toks „iš toliau“…
Kokios yra įmonės sėkmės priežastys? Skirtingos – tai ir patogi vieta, geras vardas, sėkmingo inovacijos, pigus transportas ir t.t.
O kokios įmonės nesėkmės priežastys? Yra tik viena – prastas vadovavimas.
Taigi, jei koks verslininkas skundžiasi kuo nors – tai jis, kaip čia pasakyti, arba nelabai, arba po tuo skundu slepia kitus tikslus 🙂
Pažįstu tokį verslininką, na, jis toks nekvailys ir visa kita, bet pas jį normalūs neina dirbti. Jis pastoviai skundžiasi (ir teisingai, beje) darbuotojais. Užtai kad visokie pilkiai pas jį dirba tik… Tai jei jo klausytum, imtum už akių nekęsti visų darbuotojų aplamai ir apskritai 😀 Bet jis toks įkyrus nafik tipas, kad normaliam žmogui to neištvert 😀
Bet kai jo klausiai – jis teisus… 😉
Čia labai teisingas pastebėjimas – atrodo, kiekvienas teisus, bet… na, nėra vienos tiesos ir vieno sprendimo.
Atsakymo nėra, jei klausai paaiškinimų 😀
Pažiūrėk į ūkininko sūnų – jis profesiją pasirinko pagal save, bet naudingą ūkyje, tėvas jam nupirko mokslą, pasirūpino gyvenamąja vieta ir maistu, net drabužiais ir avalyne… 😉 Gal net kada alaus pirko! 😀 O juk, atmetus detales, tai darbdavys rūpinosi darbuotoju.
Aišku, kad tėvui teks su sūnum pasidalinti ir pačią įmonę, ar net visai perleisti – taigi šis pavyzdys visiškai netinka su samdomais darbuotojais. Bet todėl ir naivu tikėtis tokiu atveju iš samdomo ko nors tokio panašaus į tikrą lojalumą, kaip iš ūkininko sūnaus?! 😀
Na, nereikia iš ūkininko sūnaus lojalumo tikėtis – ne tas jam rūpi: tik pagert su draugeliais kaboke vietoj ruošimosi egzaminui ir kokią mergą pa… o paskui, žiū, miestietis ale grynakraujis su savo požiūriu į tai, kas yra miestas ir kultūra…
Mintį supratai – jei jau pavyzdžiui paėmei priešingą pavyzdį 😀
Ūkininko sūnus elgiasi kaip samdomas darbuotojas (tavo pavyzdys), kai jis yra… samdomas darbuotojas! 😀 Kiek mačiau vaikų, kurie taip elgėsi su tėvais, tai tik dėl to, kad tėvams jie rūpėjo tiek, kiek rūpėtų, tarkim, samdomas darbuotojas 😀
Samdymas – tai nėra ekonominis veiksmas. Galvoti, kad už pinigus tau dirbs nuo dūšios – kvaila ir naivu… 😀
Samdymas – tai yra žmogaus santykis su kitu žmogumi. Jei tuose santykiuose yra falšo, tai juose yra falšo, kuris atsiliepia ir į ekonominius dėsnius 😀
Taigi – tarkim, gerbiam darbdavį-savininką dėl to, kad jis turi daugiau pinigų, kad gali išmesti iš darbo taip, kad kitur negausi ir visaip kaip kitaip bijom jo – ir iš išorės atrodo, kad gerbiam jį?! 😀 Taigi, jei jis paprašo po darbo ar papildomai, mes taip pat sutinkam su tuo, kaip jį gerbiam 😀
Viskas perdėm paprasta. Jei tu žmogaus negerbi, tai neverta tikėtis, kad jis tave gerbia.
Vakar kaip tik su žmonele kalbėjom apie pagarbą darbo santykiuose ir suvedėm viską, kad taip, kaip valstybė gerbia pilietį, taip žmonės valstybę ir vieni kitus. Tik problema, kad su tokia visuotina pagarba ir jos suvokimu patenkama į užburtą ratą, iš kurio nėra kaip ištrūkti.
Pagarba darbo santykiuose? Netikslu. Šiaip pagarba nebūna nei darbinė, nei kovinė, manau. Arba ji yra, arba ne.
Pagarba susijusi su garbe. Morale turbūt irgi – tik ne ta morale, kuria mėgstama didžiuotis 😀 O garbė ir moralė pelno neneša, greičiau atvirkščiai. Verslas privalo spjauti į garbę.
Todėl darbuotojus reikia rinktis su išklypusia morale, kurie tave gerbs už sukčiavimą ir vagystes 😀 Vienas iš mano viršininkų (per mano istoriją mačiau visokių) mėgo nukauti tai šį, tai tą – kad ir iš kolegos verslininko, ar šiaip iš ko pasiekia, tai jis žinai kaip nekentė vagių?! 😀 Būtų įdomu paviešinti tikrai teisingas jo mintis apie paprastus darbuotojus, kaip jie nenori uždirbti, kaip tingi, kaip … Na, praktiškai tą patį pasakytų, ką ir žinai 😀
Verslui dabar liko tik vergija iš visų pasirinkimų. Algas mokėti neapsimoka, o vergų priežiūrai jau yra technologinių ir psichologinių išradimų, kurie leistų palaikyti reikiamą darbo našumą. Anksčiau ar vėliau kapitalizmas grįš prie vergijos 😀 Tik vadins kitaip, kaipo nors liberali darbo rinka, ilgalaikė barterinė darbo sutartis su išlaikymu ar dar kaip nors 😀
Kaip tik apie vergiją pagalvojau, kai kilo bruzdesys dėl nepilnamečių įdarbinimo palengvinimo…