(ne)Grafomano užrašai…

Vakar suūžė, taip vadinama, blogosfera – kažkoks SEO’šninkas „nušluostė“ nosį Mokytojui (rašau šį žodį iš didžiosios raidės, nes šis žmogus, mano galva, to vertas) kažkokiame „snukiaknygės“ konkurse, kur buvo galima laimėti kažkokią nuolaidą telefonui pas vieną tų operatorių, kurių ryšys vis dar slypi „kažkur anapus“ (tikrai taip – „TELE2“ ryšys ne itin gerai veikia mano ir kai kurių man svarbių žmonių darbovietėse Palangoje). Na, konkursas konkursui – visais laikais konkursus ir rinkimus laimi ne tie, kuriuos palaikėme, o, jei palaikėme, tai neprisipažinsime. (Kas, po galais, balsavo už Paksą?! Žinau tik vieną kaimo davatką, kuri ano nuotrauką buvo pasikabinusi šalia AMB ir šv. Mergelės Marijos portretų…)

Na, nenorėčiau kartotis dėl to, kad:

• „Laikiukų“ konkursai yra nebrandžios komunikacijos socialiniuose tinkluose forma, skirti tik nebrandyloms ir supermamoms;
• Bet kokio konkurso sąlygas reikia kuo aiškiausiai apibrėžti, kad minimizuoti nepasitenkinimą;
• „Laikiukų“ konkursai apskritai nėra pageidaujami pačios „snukiaknygės“ dievų
• Komjaunuolis puikiai aprašė pagrindus, kas daroma, bet ko reiktų vengti.

Dėl kažko dar nenorėčiau kartotis – juolab anei pats konkursas, anei jo laimėjimo aplinkybės man asmeniškai visai nerūpi – nedalyvavau anei konkurse, anei BLOGAUT’e ir „nepažįstu tų draugų“. Man kur kas įdomesnis kitas aspektas – draugiška ir vieninga blogosfera su sava hierararchija. Dėl šios priežasties man asmeniškai įdomiausias buvo Daliaus įrašas, kurį rekomenduoju kiekvienam, nesusipykusiam su sveiku protu ir besidominčiam lietuviškais internetais.

Tiesa, negaliu nepaminėti Mindaugo Voldemaro, prieš pereidamas prie man ypatingai įdomaus Rokiškio Rabinovičiaus atvejo. Tai suaugęs žmogus. Tai protingas žmogus. Tai geras žmogus. Neturiu pagrindo tuo abejoti. Tačiau vakar jis labai akivaizdžiai savo pavyzdžiu parodė, kad  „common sense is not so common“.

Juk pasaulis taip surėdytas, kad, kalbant jojo žodžiais, visada atsiras „krušamų sukčių“, tad reikia skirti dėmesį ne „svoločių“ medžioklei, bet sąlygoms ir aplinkybėms, kuriose anie negalėtų bujoti. Nereikia aiškinti, kad pasaulis yra geras, mielas, švelnus ir pūkuotas, kur tik keli idiotai gadina viską, bet reikia suvokti, kad pasaulis – tai egoistų lindynė, kur kiekvienas antklodę tempia į save…

Atleiskite man už lyrinį nukrypimą ankstesnėje pastraipoje. Tiesiog norėjau pasakyti, kad garbus verslo konsultantas su savo „paniatkėmis“(elgesio ir pasaulio suvokimo normų rinkiniu, priklausančiu tam tikrai atskirai žmoniu grupej ar bendruomenej) yra toks pat sukčius, kurį reikia gerokai papurtyti. Juk kiekvienam, besidominčiam blogosfera, aišku, kas yra jos „ELITAZ“, o kas tiesiog niekas.

Štai čia kai kam gali kilti klausimas, kodėl toks menkas ir nereikšmingas tinklaraštininkas, rašinėjantis totalius „briedus“, užsipuola gerą, protingą ir populiarų žmogų, pasipuošusį galva. Atsakau, kad vien todėl, kad esu mažas ir nereikšmingas žmogelis, vien todėl galiu leisti sau blevyzgoti apie bet ką, nes mano žodžiai nėra skirti masėms gerbėjų. Be to yra ir kita priežastis – projekciniai kliedesiai, kuriuos labai gražiai aprašė pats „internetų dievas“.

Paimkim pagrindus iš to straipsnio:

• Autorius išsyk skirsto galimus pranešimo gavėjus į dvi grupes – savus ir svetimus, nes išsyk suponuoja kažkokį nuomonių konfliktą
• Išsyk pakišama prielaida, kad tikrai yra grupė žmonių, kurie kokių nors tyrimų nepripažįsta
• Ta išgalvota grupė apkrikštijama tarybinių diplomų savininkais ir (išsyk kabutėse) “mitybos specialistais”
• Tai grupei priskiriama frazė apie “supuvusius vakarus” (ryškiausia projektavimo forma)
• Galime išsyk suprasti, kad pats autorius save priskiria priešingai grupei – netarybinei, pažangiai ir t.t.
• Iš to taip pat aiškus ir kitas diskursas: autorius sutapatina sovietiškumą su mėsos propagavimu, o vakarietiškumą su mėsos nevalgymu.

ir:

Išvystytais atvejais projektyvinis kliedėjimas tampa totaliniu – tada žmogus visą pasaulį mato kaip savo paties prisikurtų kliedesių atspindį, kurį priima už realybę, kuri neatsiejamai persipina su visiškomis fantazijomis. Kartais, kai žmogus išties pakankamai turtingas dvasiškai, toks matymas leidžia kurti naujus, gražius dalykus – romanus, knygas, paveikslus ar filmus. Kartais tokie projektyviniai kliedėtojai netgi sukuria kažką išties gero ir įdomaus.

bei pagal juos panagrinėkim, ką parašė Mindaugas (savarankiškai) ir Rokiškis (kartu).

Ir čia, vos pradėjus, susiduriu su problema – Rokiškis, atrodo, „trolina“, bet bent jau aš tikrai neįlįsiu į ano galvą. Tačiau pats tekstas ir keli pasisakymai po to iš karto aiškai pademonstruoja, kad autorius skiria savus ir „autsaiderius“.

Paskui autorius labai logiškai pereina prie prielaidų: „Tokie paprasti dalykai yra truputį nesuvokiami tiems, kas galvoja, kad makliavonės su visokiais laikinimais yra natūralios.“ Tekste sukuriamas priešas, prieštaraujantis gėrio, t.y., Rokiškio etinėms bendražmogiškoms vertybėms. Ir šiuo atveju tas priešas pakrikštijamas vagimis, sukčiais, SEO’šninkais.

Iš viso teksto galima aiškiai suprasti, kad autorius save priskiria ypatingai „geriečių“ grupei: „Nes Feisbuke poną Altajų suko ne tiktaiCommonsense.lt ar kokia žiurkė Rokiškis, bet ir tokie kosminę galią turintys grandai ir internetų legendos, kaip Romas Sadauskas Kvietkevičius, Ilona-Eitnė Tulabienė, Skirmantas Tumelis, Ieva Sedova, Artūras Ketlerius ar dar kai kurie kiti.“ Kas tiesiog yra vientisas projekcinis kliedesys.

Taigi, galiu pakartoti tą patį apibendrinimą – „Išvystytais atvejais projektyvinis kliedėjimas tampa totaliniu – tada žmogus visą pasaulį mato kaip savo paties prisikurtų kliedesių atspindį, kurį priima už realybę, kuri neatsiejamai persipina su visiškomis fantazijomis. Kartais, kai žmogus išties pakankamai turtingas dvasiškai, toks matymas leidžia kurti naujus, gražius dalykus – romanus, knygas, paveikslus ar filmus. Kartais tokie projektyviniai kliedėtojai netgi sukuria kažką išties gero ir įdomaus.“

Šiuo atveju bent jau galima laiku ir tinkamai diagnozuoti ligą ir jos priežastį – laikino pralaimėjimo skonį burnoje, kuris pasirodė toks kartus po įdėtų pastangų, padedant draugui. Suprantu ir užjaučiu…

O pabaigai belieka pasakyti vieną žodį – GĖDA.