(ne)Grafomano užrašai…

Runkelis – tai toks daiktas… Nors ne daiktas tai!!! Padaras! Anie yra tokie tai šakniavaisiai, katrie primena kreivai nuaugusį buroką, bet ne burokas – jų negalima sumaišyti. Dar, kiek pamenu, runkeliai būna cukriniai ir pašariniai…

Iš tikro, nežinau, kas do biesas tas pašarinis runkelis yra: veislė ar tiesiog nevykusiai suaugęs cukrinis runkelis. Tiesiog žodis sako, kad naudojamas gyvulių šėrimui. Kita vertus, prisimenu, kuo pas mus kaime šerdavo kiaules, tai drąsiai galiu pasakyti, kad dabar aš taip gerai (turint omeny produktus, o ne pateikimą) nevalgau.

O va cukrinį runkelį tai prisimenu. Netgi esu matęs ir laikęs rankose. Žinau, kad močiutė juos kažkaip virindavo, darydavo marmalą, kuris buvo labai saldus. Tiesa pasakius, nesu ragavęs ar tik neprisimenu to, bet girdėjau pasakojant…

Iš tikro, atmintis keistas dalykas – mes galime rasti bet kokią dominančią informaciją internete (blogiausiu atveju – archyvuose ir bibliotekose), bet jei tik neieškosime, nesitikrinsime savo žinių, kurios yra paprasčiausi prisiminimai, mes vadovausimės iliuzijų, faktų ir „atminties skylių“ sąlygotu pasaulio vaizdiniu. Kone jau savaitę bandžiau tiesiog prisiminti, užtat ir kilo klausimas – „kur dingo runkeliai?“

Atsimenu veidą. Vyro veidą, dažnai matytą televizoriaus ekrane. Besišypsantis. Liesas. Žvitromis ir suktomis akimis.  Vyro apie 60 metų amžiaus. Vis bandžiau prisiminti, kas jis toks. Žinojau, kad buvo kažkada, o gal ir dabar yra, jei nepasiglemžė jo amžinybė, žemės ūkio rūmų valdovas. Nereikia pastarųjų maišyti su Valdovų rūmais. Anie buvo ir lyg dar yra laikinojoje sostinėje. Iki pat pradėdamas rašyti šį įrašą, niekaip neprisiminiau jo vardo ir pavardės – „užkrito“. Netikėtai prisiminiau – tai Juozas (atrodo) Ramonas.

Kalbant apie veidus televizijoje, daug jų buvo, bet keli ryškiai įsispraudę į atminti: Leonidas Brežnevas, Michailas Gorbačiovas, Lechas Valensa, Džordžai Bušai (abu), Bilas Klintonas, Tonis Blairas, Borisas Jelcenas (tikrai ne taip pavardė rašoma, manau) ir kt. Visi jie iš anapus, bet yra ir vietinių: AMB, Vytautas Landsbergis, Gediminas Vagnorius, Kazimira Danutė Prunskienė, Romualdas Ozolas, Česlovas Juršėnas, Artūras Paulauskas,  Rolandas Paksas, Vytautas Šustauskas ir pan. Ne, ne vien politikai, būta ir kitų, tik daug mažiau: Reinoldijus Šarkinas, Zenonas Vaigauskas, Bronislovas Lubys… Juozas Ramonas buvo vienas jų – etatinių veidų televizoriuje.

Nesu tikras, ar tikrai. Jau nebesu. Tik, atrodo, Juozas Ramonas buvo su jais… Runkeliais… Tada buvo judėjimas. Kaimo žmogus buvo laisvas. Augino runkelius ir kovojo. Kovojo prieš valdžią. Tvėrė traktoriais kelius, mitingavo, piketavo, badavo ir t.t. Viskas dėl runkelių. Tokios organizuotos kovos už savo gerovę jau nebėra ir veikiausiai nebebus…

Kiek ten buvo cukraus fabrikų?  Danams lyg ir priklauso (-ė?) trys: Kėdainiuose, Panevėžyje ir dar kažkur. Esu tikras, kad dar vienas yra (buvo?) Marijampolėje… Suvalkiečiai ir buvo aktyviausi kovotojai prieš privatizavimą, runkelių supirkimo kainas ir t.t.

Įdomu, kas jiems nutiko? Ar jie nebeaugina runkelių? Gal išmirė? O gal emigravo? O gal nebe runkelius augina, kaip jiems sakydavo dažnai proto balsą girdintys individai – „netinka runkelių supirkimo kainos, auginkit kitką“?.. Pvz., rapsus?..

Nepamenu, kas, bet, atrodo, kažkoks politikos neapsikentęs ūkininkų „teroro“ viešai išvadino anuos žodžiu „runkeliai“. Prigijo šis žodis. Pakeitė kitą buvusį populiariu, bet nelabai suvokiamą daugumai žodį  – „šunauja“. Runkeliais tapo visi. Ne tik kaimiečiai. Visi, kuriems buvo priskiriamos neišsilavinusios ir garsiai rėkiančios burnos savybės. Visi, kurie nieko nenori girdėti ir klaisyti. Visi…

Atmintis yra tikrai keista. Atrodo, runkeliams vadovavo tie, kurie nesiskundžia gerbūvio stoka. Atrodo, tarp jų buvo ir Skarabėjus. Ne, Skarabauskis – lyg tokia pavardė? Tėvukas ir sūnus. Abu. Ūkininkai „melejonieriai“. Valstiečiai liaudininkai… Kur Naisiuose dabar… Ir serialą sūnus finansuoja žymų…

Nesvarbu. Europa runkeliams yra gera. Myli juos. Užtat mes jų daugiau veikiausiai ir nebematysim. Bent jau tokiu pavidalu, koks buvo. Gal ir gerai, bet man iš tikro gaila – trūksta kažkokio tikslo, kažkokios prasmės beprasmybėje. Trūksta veiksmo televizijos ekranuose. Koordinuoto masinio veiksmo, siekiant konkrečių tikslų. Dabar viena beprasmybė…