Laikais, kai visi (na, bent jau dalis tai tikrai) susirūpinę laukia artėjančio krizės cunamio, kai diena iš dienos koneveikia valdžioje esančius fizikus, kai stebisi, kokių dar mokesčių valdžia neprigalvos, kai prisimenami pažadai pensininkams, kaupiantiems pensijas ir t.t., kai jaunas ir dirbantis žmogus priešpastatomas jau savo amželį nugyvenusiems, kai liberalios minties apologetai skatina valstybę taupyti ir susilaukia pritarimo šūksnių, kai bankas panaudojamas „amžiaus aferai“ – tokiais laikais ypač populiaru kalbėti, kad reikia dirbti ir uždirbti, netrukdyti tam, padėti žmogui, valstybei. Privatizavimas dar likusio valstybės turto, biudžeto išlaidų socialinėms ir kt. reikmėms karpymas, mokesčių reformos, valstybės skolinimasis – štai tokios nūdienos aktualijos, štai tokios svarstomos alternatyvos.
Kaip pasakytų vienas mano pažįstamas, „šiuo metu viešasis diskursas nukreiptas į makro arba abstraktųjį lygmenį, kai problemų sprendimai, t.y., konkretika slypi mikro lygmenyje.“ Čia kalbama būtų apie organizaciją, įmonę, „rankas“ – privatus vs. valstybinis.
Krizė, ne krizė, bet visais laikais atsiranda viskuo nepatenkintų optimizatorių ar efektyvintojų, matančių, kad galima daug sutaupyti, daug uždirbti, daug padaryti valstybei su savo valdomu turtu. Jau ne vieną kartą esu rašęs, ką manau apie tai – „kiekvienas gudrus, kol žiūri iš šalies“. Pačiu blogiausiu atveju, jei valstybei neina uždirbti, galima privatizuoti, kad gudrus imtų ir padarytų verslą, uždirbtų pinigų ir galiausiai per mokesčius pamalonintų valstybę.
Nenoriu tvirtinti, kad efektyvumo požiūriu privatus kapitalas, valdymas yra našesnis, geresnis, naudingesnis už valstybinį, nors tai yra tiesa. Nenoriu, nes žinau, kad „kiekviena lazda turi mažiausiai du galus“.
Gyvenimas jau toks dalykas, kad netikėtai varstyti tenka vienos „valdiškos kontoros“ duris. Tą „valdišką kontorą“ reiktų suprasti ne kaip kokią įstaigą, kuri atlieka kokias nors visuomenei naudingas ir reikalingas funkcijas, išlaikoma biudžeto lėšomis, bet kaip valstybės įmonę, kuri „daro verslą“. Tai potencialiai už keliasdešimt milijonų privatizuojamas objektas, kuris, mano manymu, jau seniai turėjo būti atiduotas verslininko rankoms, kad „darytų pinigą“.
Taip, žiūriu kaip verslininkas – matau perspektyvą, galimybę įstaigai dirbti ir uždirbti privačiose rankose. Dabar vegetuojama, nors gerai bent tiek, kad ne iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kitoks – žmogaus iš verslo pasaulio – požiūris leidžia matyti, ką reiktų pakeisti, ką reiktų padaryti, bet dabar tai yra tipiška biurokratinė kontora, serganti visomis valdiškoms įstaigoms būdingomis ligomis.
Na, pvz., kam reikalingi 100 darbuotojų, jei jie praktiškai nedirba?.. Kam reikia net 4 santechnikų, 3 elektrikų, 2 ūkvedžių, 1 inžinieriaus ir 1 ūkio dalies vedėjo, jei lemputei pakeisti ar kranui užsukti užtektų ir vieno ūkvedžio? Kam reikalingas automobilių parkas su 8 mašinomis, 1 traktoriumi ir tiek pat vairuotojų? Galima būtų tęsti…
Net „plika akimi“ matosi milžiniškas potencialas taupymui, efektyvumo didinimui, uždarbiui! Pirmas dalykas, kurį padaryčiau – atleisčiau iškart pusę darbuotojų, nes jie nereikalingi!!! Po savaitės atleisčiau dar pusę likusių, nes valdiškoje kontoroje dirbama ne taip kaip privačioje – ten darbo našumas dvigubai didesnis (vien jau vaikščiojimo iš kabineto į kabinetą bei kavos gėrimo greitis mažiausiai dvigubai spartesni). Likusiems – sumažinčiau atlyginimus per pusę… Taip, teisingai suskaičiuota – privačiam sektoriui dirbantis per tą patį laiką padarytų dvigubai daugiau darbo už dvigubai mažesnį atlyginimą!!!
Tai ne vieninteliai taupymo rezervai, bet jau nesiplėsiu. Liksiu prie darbuotojų ir pasakysiu, kad veikiausiai per pusę metų įstaigoje, kurioje darbuotojų amžiaus vidurkis 50 metų plius, kur vidutiniškai žmonės dirba 15 metų, o yra ir nemažai išdirbusių gerokai ilgiau ir menančių, kaip gera buvo sovietmečiu, neliktų nei vieno dabar ten dirbančiojo – tokie verslui nereikalingi, jie jau išbrokuoti. Čia apsidžiaugtų visi, kurie svarsto, kaip sukurti vietą jaunam žmogui, kad jis liktų Lietuvoje, jei pasakyčiau, kad būtų būtent čia darbo vietos jaunimui. Vietos, kurias užima tam jaunimui į tėvus ar net senelius tinkantys piliečiai…
Tik va, o ką valstybei daryti su tais „išbrokuotaisiais“ po to?.. Kito darbo jie veikiausiai nebegaus ir dėl amžiaus ir dėl to, kad nesugebėtų dirbti ir yra visiškai neprisitaikę prie įprastinių verslo reikalavimų. Optimistas pasakys, kad jie patyrę, specialistai… Deja. Nenuostabu, kad dabar jie bijo privatizavimo – jie supranta, kad „šakės būtų“. Galvoja emigruoti, bet neįsivaizduoja kur ir ką darytų, jei įvyktų scenarijus „kas būtų, jeigu būtų“.
Taigi, potencialiai išlaikytiniai ir bedarbiai – kelios dešimtys, kas regione būtų labiau juntama nei kokiame mieste. Paradoksalu, bet verslas padidintų efektyvumą, sumokėtų į biudžetą mokesčių tam tikrą sumą, o vat pinigėliai būtų skirti „išbrokuotųjų“ išlaikymui… Va čia jau būtų užduotis buhalteriams nuspręsti, ar „darom verslą“, ar reikalingas šitas „bardakas“…
Ponuli, čia yra labai paprastas reikalas, seniai žinomas iš praktikos: jei nereikalingų darbuotojų yra didelis perteklius (pvz., apie pusę ar pan.), o jie laikomi įmonėje ne dėl reikalingumo, o tik todėl, kad gaila juos atleisti, įmonei yra pigiau juos iškelti iš veiklos ir mokėti jiems atlyginimą vien už tai, kad jie netrukdytų dirbti.
Paprasčiausiai standartinis scenarijus, kai yra krūvos nereikalingų, dėl socialinių motyvų išlaikomų darbuotojų, yra toks, kad tie darbuotojai prisigalvoja sau belenkokių fufelių, kad tik rodytų esą jie reikalingi. Paprastai tie fufeliai susiveda į krūvas biurokratijų, tikrinimų, popierizmų ir pan., kurie išties stabdo darbą. Kitaip tariant, perteklius darbuotojų ne tik gauna atlyginimą, bet ir blogina darbo kokybę bei nuolat viską stabdo.
Todėl čia atsakymas yra paprastas: pigiau juos atleisti, net jei jiems bus suteikiamos pašalpos iki pat gyvenimo galo.
Kita vertus, dėl išbrokavimo – tamsta klystate. Prieš keletą metų vienas iš rimčiausių bankų vadovų pasakojo, kaip jiems apsimokėjo priimti į darbą helpdeske būrį 50-60 metų amžiaus moteriškių: anos nori dirbti, yra inteligentiškos, turi gyvenimiškos patirties, niekad nevėluoja, neišsidirbinėja, o tai kad mokosi ir dirba truputį lėčiau – tai visiška smulkmena, lyginant su banko gaunamais išlošimais.
Pone Rokiški, Jūs teisus, bet čia turime kognityvinį disonansą – arba mes pateisiname išlaikytinius, arba siekiame, kad kiekvienas žmogus turėtų darbo. Mikro lygmenyje geriau, kad kiekvienas dirbtų tai, ką gali, o negalintys jiems netrukdytų, bet tada susiduriame su išlaikytinių minios gausėjimu, nes atsiranda papildoma liga – žmonės matys, kad nedirbantys gyvena geriau, tai „nachrien“ jiems stengtis. Užburtas ratas, priežastys-pasėkmės, dėl kurio iš dalies nepavyko socializmo eksperimentas, nes visi dirbo, bet „šūdą malė“, dėl kurio ir griūva socialdemokratinis Vakarų kapitalizmo modelis – kas gali dirba ir išlaiko nedirbančius.
O va Jūsų pavyzdys dėl banko, sutinku, yra puikus – ta karta pasižymi minėtomis savybėmis, bet čia dar reikia nepamiršti, kad „help desk’ų“ kiekvienas bankas neprikurs kiekviename miesteliūkštyje. Be to, bankai yraq labai puiki terpė sovietmečio palikimui – didelis biurokratijos lygis, aiški hierarchija ir t.t.
O čia nėra prieštaravimo, nes nereikia žiūrėti į tuos dalykus, kaip į reikalaujančius vieno vienintelio sprendimo viskam. Jei tvarkomės su įmonėmis, kurios dirba neefektyviai, tai ir galvokime apie tas įmones. O jei galvojame apie išlaikytinius, kuriems yra patogiau nieko nedirbti, tai ir galvokime apie išlaikytinius. Problemas spręsti reikia nuosekliai, o ne ieškoti visas žmonijos bėdas išspręsiančios sidabrinės kulkos. Tada ir užburtą ratą gausis sulaužyti.
BTW, iš vadybos – jei užburtas ratas identifikuojamas, jį svarbu pirmiausiai sulaužyti bet kaip. Ir visiškai nesvarbu, ar sulaužantis sprendimas bus idealus, nes pirmas tikslas – sulaužyti tą užburtą ratą. Nes bet koks sprendimas bus geras. Pastebėkim faktą: užburtas ratas yra ne tame, kad atleidžiant randasi išlaikytiniai (jei jie atleidžiami, tai jie bent jau identifikuoti ir kažkaip keičiami), o tame, kad išlaikytiniai kaupiasi, jų neatleidžiant (tada jie nei keičiami, nei netgi niekaip neidentifikuojami).
O dėl tų moteriškių banke – tas moteriškes priimdinėjo ne dėl to, kad biurokratija ir hierarchija, o dėl to, kad jos tiesiog geresnės darbuotojos (atnešančios daugiau naudos už tuos pačius banko išleistus pinigus). Ir tokių pozicijų, kur jos gali atnešti daugiau naudos – pilna.
Žinote, kaip buvo prieš kokius 20 metų su buhalterėmis? Beveik joks verslas nenorėdavo imti senų, nes anos būdavo priekabios, nuoseklios ir reikalaudavo tikslumo. O jauni, kietais besijaučiantys verslininkai nenorėdavo, kad juos tos buhalterės strojintų, jie norėdavo paklusnių jaunų mergaičių, kurioms dar kartu bandydavo užkraut ir sekretutkių funkcijas. Tačiau kai ėmė eit mokestinės bylos, griūt bankai ir t.t., staiga tų senų buhalterių paklausa padidėjo tiek, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis. Per keletą metų vidutinės penkiasdešimtmetės buhalterės kaina rinkoje išaugo nuo veik nulio iki pusantro-du kartus didesnio už vidutinį atlyginimą.
Va čia, p. Rokiški, nesutiksiu su Jūsų suvokiamu problemų sprendimo nuoseklumu ir pasakysiu savo nuomonę – kartais problemos sprendimą verta palikti savieigai. Šios įstaigos atveju – turtas niekur nedings, įstaiga pati išsilaiko,t.y., nėra dotuojama biudžeto lėšomis, vyresnio amžiaus žmonės dešimtmečio eigoje išeis į pensiją, darbuotojų trūkumą galima kompensuoti priimant jaunus praktikantus iš universitetų ar šiaip kvalifikuotus darbuotojus terminuotam laikotariui, kurie ilgą laiką stovi LDB, o, kai nebeliks „senbūvių“, bus galima ir privatizuoti… Visi laimingi, visi išlošia ir šis sprendimas nesukuria papildomų sprendimų.
Dėl pateiktų pavyzdžių nėra ką diskutuoti – jie puikūs, bet jie, įtariu vilnietiški arba, blogiausiu atveju, kaunietiški?.. Čia apie buhalteres. O dėl bankų ne tai norėjau pasakyti, o tai, kad toms darbuotojas bankas tinkama darbovietė, nes vidinė kultūra ne tokia ir tolima įprastinei valdiškose įstaigose. Jos tokioje terpėje ne tik geresnės, bet ir laimingesnės, kai jaunas žmogus banke susiduria su tam tikru diskomforto jausmu, kai varžomas jo suvokiaqmas individualumas.
Jei apie buhalteres, tai pažįstu vieną tokią, kuri dirba kažkokiame visiškame kaime ir uždirba ~5k į rankas, kai mėnuo yra prastas. Viskas priklauso nuo kvalifikacijos, o čia ji įgaunama per labai ilgą laiką.
O dėl tamstos staigaus posūkio nuo pirma buvusių teiginių apie tai, kaip neefektyvu toje įmonėje, prie fantazavimų apie tai, kaip paskui esą mažės ir bus trūkumas darbuotojų, o be to tipo išsilaiko, o paskui bus galima privatizuoti, kai jau pusė darbuotojų išmirs, o dar ir darbo biržai nuo to atsirasią veiklos ir t.t., tai čia tamsta man rodos kažkokius pradedate nelabai protingus ir ganėtinai alogiškus dalykus kalbėt. Tokie dalykai paprastai vadinami kliedesiais.
Pone Rokiški, kada nors prie alaus (o gal arbatos) ne tokioj viešoj erdvėj pasakysiu, jei paklausite, apie kokią įstaigą kalbu ir ką turiu omeny, va tada suprasite, kad mano kliedesiai yra realūs. Tęsiant kliedesius, jeigu įstaiga, negaudama (anksčiau gavo iki 2009 m.) dotacijų iš valstybės sugeba padengti savo kaštus ir dar kažkiek lieka, tą galima pavadinti efektyvia veikla, bet, kai šalia jos privatūs ūkio subjektai generuoja kur kas didesnes pajamas, pelningumus ir patiria mažesnius kaštus, galima lyginti ir matyti, kur yra efektyvumo didinimo galimybės. Pasikartosiu, įstaiga tikrai neveikia monopolinėmis sąlygomis ir, dar daugiau, ji tikrai nesibankrotina. Galima būtų netgi sakyti, kad lyginant su kitomis valdiškomis struktūromis, dirba netgi efektyviai, bet vat, kai yra palyginti ir daugiau su kuo, matosi tos įstaigos bėdos – verslininko rankose tai būtų tikra aukso gysla.
Mantai, savaiminis „sprendimo“ būdas baigsis 1 kažkuriuo iš šių variantų, arba jų kombinacija:
a) pasikeis aplinkos sąlygos. Pvz atsiras konkurentas, kuris neturės visų tavo išvardintų ydų. Tada po ilgesnės ar trumpesnės agonijos pareis bamkrotas ir šiltnaminė prieglauda užsilenks
b) jei dėl sunkai suvokiamų priežasčių neatsiras konkurentas, tai naujai atėję žmonės perims formalias ir neformalias procedūras, ydingą darbo metodiką iš tų beišmirštančiųjų ir viskas tęsis toliau
c) toks darinys egzistuoja dėl dirbtinės monopolijos. Anksčiau ar vėliau monopolija baigsis (Teo, pašto ir kitų valstybinių ystaigų pvz), tada jau prašom žiūrėti a) variantą.
d) pagaliau bus privatizuota, nes rezultatai nusivažiuos tiek, kad jau nebeišsilaikys ir reikės nuolatinių dotacijų.
Kai yra probleminė ymonė ir pakinta verslo aplinka, tai tos problemos labai greitai ir užverčia tokį darinį. O verslo aplinka juk kinta, ane?
Donatai, jūsų pastebėjimai dėl monopolijos yra teisingi, tačiau šiuo atveju VĮ „XXX“ (neatskleidžiu dėl tam tikrų asmeninių priežasčių) veikia konkurencinėje aplinkoje, t.y., yra nemažai tas pačias paslaugas teikiančių privačių ūkio subjektų.
Kita vertus, Jūsų b) punktas yra tinkama grėsmė, kurią žinodami iš anksto, mes galime pasiruošti, priimdami į darbą laikinai studentus, kuriems reikalinga praktika ar po studijų baigimo, ilgalaikius bedarbius ne ilgesniam nei, pvz., 2 metai terminui, tam kad įstaiga nesustotų, o paskui, žinoma, galima privatizuoti, nesukuriant papildomų problemų.
Truputį pagal pono Donato scenarijus, realistiškiau:
a) Pasikeitus aplinkos sąlygoms, įmonė ims siurbti pinigus iš biudžeto, o etatų kaip daugės taip daugės, tuo pat metu per valdiškus kanalus bus spaudžiami konkurentai, kad būtų išmesti. Plg. su situacija pas Vilniaus autobusų parką.
b) Scenarijus realus, tik visada linkęs eiti į dar blogesnę situaciją. Vėlgi plg. su tuo pačiu ryškiu Vilniaus autobusų atveju, taip pat – Lietuvos geležinkeliais.
c) Tokie dariniai kartais egzistuoja dėl neišvengiamos monopolijos (LG ir pašto atvejai yra kai kur specifiški, dėl to jie nėra nagrinėtini įprastu monopolijų požiūriu), bet faktas, kad jie linkę naikinti normalų verslą aplink, o tuo pat metu nutekinti krūvas pinigų per idiotiškiausias korupcines schemas (prisiminkim pašto veikėjų daugiamečius tylius svaigimus apie tai, kaip jie viską susiprichvatizuos – vien dėl to jie stengėsi nuolat didinti nuostolius).
d) Privatizacija gali ir neįvykti, kai darinys yra išsipūtęs iki absurdų bei gyvena, gaudamas dotacijas, kurias po privatizacijos prarastų. Kartais paprasčiau tokius darinius išvis uždaryti. Tiesiog.
Pakomentuosiu šį tą.
a) Variantas realus, bet čia irgi klausimas – kalbama valdiškuose sluoksniuose apie privatizavimą, tad lėšų valstybė neskiria nuo 2009 m.. Turto vertė, nors galėčiau tiksliai pasakyti, yra kelios dešimtys milijonų. Šioje vietoje, interesas privatizuoti yra kai kurių asmenų tarpe, nes, panašu, kad kurį laiką buvo stengiamasi „numušti turto vertę“, bet pasikeitė įstaigos valdžia, tad nesibankrotina, o, dar daugiau, gavus valstybės dotaciją galima renovacija padidintų turto vertę….
b) pakomentavau, o nežinodamas (tik nuotrupas) Vilniaus autobusų ir geležinkelių atvejų, negaliu savo komentaro papildyti.
c) šiuo atveju verslui grėsmės kaip ir nėra – laisva rinka.
d) Minėjau, be dotacijų išsilaiko, su dotacijom – bankrotinosi ir buvo ruošiama prichvatizacijai.