(ne)Grafomano užrašai…

Šiuo metu internetuose smagiai skamba pora beprasidedančiu tinklaraštininkų akcijų atrakcijų: blogorama, atgaivinta manęs pakęst negalinčio Skirtumo, pratęsta kažkur naujai atrastame, bet, peržvelgus akimis, tokiame „visai nieko“ tinklaraštyje, galiausiai atskubėjusi į vieną mano mėgiamiausių (kartu su kitais istorikais, kuriuos rasite ankstesnėje nuorodoje) tinklaraščių ir paminėjusi mano nykų asmenį; kvietimas atvirai diskusijai apie teismus ir jų darbą. Apie teisę, teismus, nepaisant savo neišmanymo, esu mėginęs rašyti ne kartą (o apie ką aš nesu rašęs?.. tikrai ne apie tai, ką puikiausiai išmanau.), tad gal brūkštelėsiu porą trejetą žodelių šia tema, o blogoramai tik palinkėsiu sėkmės ir gyvuoti toliau.

Šiandien rašau ne tam, kad dalinčiausi nuorodomis, ar diskutuočiau apie kažką. Tiesiog prisiminiau, kad viena labiausiai „užgriebusių“ mane temų internetuose buvo (tam param pam pam param tam tam, ar kaip ten būgnai groja?) – išlaikytiniai! Taip, kalbu apie socialinių paramų gavėjus visokius, dar žinomus kaip: veltėdžiai ar parazitai, tiesiog tauta, rinkėjai, liumpenai ir t.t.

Ne, niekada nebuvau socialinės paramos gavėjas. Tiesa, išgyvenome sunkius laikus, domėjomės, kuo čia valstybė gali padėti palengvinti būtį, bet supratau, kad esama soc. paramos teikimo tvarka reikalauja daugiau jėgų (ir fizinių, ir psichologinių) nei darbo paieškos ir pats darbas (kaipo toks), tad pasirinkau samdomo darbuotojo kelią. Išlaikytiniu tapti nėra lengva, bet juo tapus… kelio atgal nebėra. Praktiškai…

Pagrindinė priežastis, kodėl, tapus valstybės išlaikomu bėdžiumi (tikrąja šio žodžio prasme), nebėra akstino kapanotis dirbant, jau ne kartą ir ne du protingų dėdžių ir tetų buvo aptarta – kai visokiomis pašalpomis, labdaromis, lengvatomis gauni daugiau, nei gautum dirbdamas, nebėra prasmės dirbti. Be to, atpratęs dirbti, praradęs įgūdžius žmogus veikiausiai niekada ir nebe sugebėtų įsilieti į darbo rinką.

Čia galėčiau dabar pasirodyti itin protingu ir apsiskaičiusiu, panagrinėdamas kelias teorijas, kodėl taip yra, kodėl nedirbti apsimoka, kodėl tokia situacija yra optimali, kad kai kam geriau nedirbti ir t.t. Ne, nenoriu būti itin protingu, nes tada ilgainiui tapčiau skaitomu ir prarasčiau teisę blevyzgoms – internetuose juk tai yra maloniausia rašymo dalis: blevyzgoji sau, linksminiesi, o kitiems tai arba įdomu, arba ne, bet tikrai ne naudinga. Už naudą reikia mokėti. Niekas nenori mokėti.

Truputį nukrypau „į krūmus“ (įprasta man taip), tad grįšiu prie minties, dėl kurios rašau šį įrašą. Taip jau nutiko, kad praeitą savaitę pasiskaičiavau numatomas šių metų išlaidas ir pajamas (rekomenduotinas asmeninių finansų valdymo punktas – metinė pinigų srautų prognozė) ir padariau visiškai akivaizdžią išvadą – reikia daugiau uždirbti, jei noriu gyventi geriau. (Tai taip elementaru, kad, gerbdamas save, turėčiau patylėti apie tai, priimdamas, kad kiekvienam tai savaime suprantama.)  Tam, kad uždirbtum, turi dirbti (arba vogti, bet tai irgi darbas), o daugiau uždarbio = daugiau darbo. Deja, man daugiau dirbti neapsimoka…

Gal kas nors prisimena visokius ribinius, išvestinius naudingumus ir kitokias nesąmones? Tai vat, apskaičiavau, kad praktiškai įmanomas atlyginimo padidėjimas 50 proc. (keičiant darbą į pelningesnį) padidintų mano išlaidas tiek, kad atlyginimų skirtumo į teigiamą pusę nepajusčiau – tektų važinėti toliau ir valgyti ne namie. O dar ir laiko sąnaudos išaugtų dvigubai… Neapsimoka man tada dirbti daugiau – logiška?.. Vadinasi, tas pajamų lygis, kuriame esu, yra optimalus, bet tai reiškia vieną šalia daugelio kitų dalykų: nepersidirbu, vartoju ir suvartoju, bet neturtėju. Taigi, esu pasmerktas kapstytis varge, nes dirbti daugiau paprasčiausiai neapsimoka.

Netiesa! Kai dirbti neapsimoka, vadinasi, galima kurti, o už kūrybą retkarčiais atlyginama. Čia nekalbu vien tik apie meną ar mokslą. Verslą irgi galima kurti. Va čia ir slypi pasirinkimo grožis, deja, nedirbantys labai retai… na labai retai…

Jei mes negalime reikalauti iš žmogaus, kad jis dirbtų, tai tegul mainais bent kuria, t.y., bando… O gal atrasime užslėptų talentų… O gal socialinė parama ir turėtų būti skirta tam, kad žmonės kurtų?.. Ne socialinė parama, pašalpa, labdara, o meno, mokslo, verslo skatinimas?.. Kūryba nėra darbas, tačiau nėra ir nieko neveikimas.