„Lietuva didžiuojasi savo modernia socialinio draudimo sistema. Kita vertus, nematu priežasties, dėl ko reiktų didžiuotis – pasirinktas modelis tik perkelia problemą ateities kartoms, nes dabartiniai dirbantieji išlaiko dabartinius pensininkus, o ateities dirbantieji išlaikys savo tėvus. Reikia nepamiršti, kad visuomenė sensta ir reikės radikalių reformų, norint išlaikyti ateities pensininkus. Yra du keliai problemos sprendimui – sienų atidarymas trečiosioms šalims arba struktūrinė reforma, perkeliant pensijų kaupimą į privačius fondus.“
Maždaug tokiais žodžiais 2005 m. gruodį vieną iš savo paskaitų Rygoje pradėjo danas profesorius Mortenas Hansenas. Problema aiški – su esama socialinio draudimo sistema mes užneriame pensininkų išlaikymo kilpą savo vaikams. Žinoma, toje paskaitoje teko išgirsti įvairių ateities scenarijų, bet šis įrašas ne apie tai. Šis įrašas skirtas užduoti vieną klausimą, į kurį atsakymo veikiausiai neteks išgirsti, bet tai bus tik pačioje įrašo pabaigoje…
Pensijų klausimas, Seimui svarstant, ar nereikėtų jų padidinti, buvo nagrinėjamas ir blogosferoje. Štai Artūras Ketlerius netgi išreiškė pagarbą valdžiai, kad pastaroji nepasidavė populizmui ir liko nuosekli savo sprendimuose. Kitas mano labai mėgstamas praeivis išreiškė nusistebėjimą, kodėl taip džiaugiamasi sprendimu nedidinti pensijų. Ir tikrai, negi žmonių, visą gyvenimą dirbusių ir kaupusių savo pensijai „skriaudimas“ turėtų būti sveikintinas valdžios poelgis?..
(Šioje vietoje dar galima diskutuoti apie kaupimą senatvės pensijai – yra žmonių, teigiančių, kad dabarties pensininkai nieko nesukaupė ir negalėjo sukaupti, nes dirbo ne nepriklausomos Lietuvos labui, o okupantams, kurie ir turėtų mokėti pensijas, nes naudojosi šių žmonių darbo vaisiais. Kita nuomonė teigia, kad mes paveldėjom iš okupantų Lietuvą su visa infrastruktūra, pastatais, gamyklomis – visa tai turtas, sukurtas ano laikmečio žmonių, todėl mes atsakingi už pensijas jiems.)
Būta ir daugiau įvairių įrašų pensijų klausimu, bet čia ne tinklarašių apžvalgą susiruošiau rašyti. Man jau seniai buvo įdomiau kitkas – kam realiai reikalinga „Sodra“? Juk tai milžiniškas ir neefektyvus administravimo aparatas, išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų! Negana to, sulig kiekviena ekonomine krize tenka lopyti „Sodros“ biudžeto skyles, antikonstituciškai „karpant“ pensijas dirbantiems pensininkams, ar solidariai mažinant visas išmokas. Juk viską galima supaprastinti:
- Panaikinti „Sodrą“, tam tikras jos funkcijas perduodant kitoms institucijoms: savivaldybėms, mokesčių inspekcijai, ligonių kasoms, darbo biržai.
- Senatvės pensijoms skirti tam tikrą ir pastovią valstybės biudžeto dalį. Tokiu būdu pensijos dydis atitinkamai didėtų ar mažėtų priklausomai nuo ekonominio ciklo.
- „Atrišti rankas“ privačiam senatvės pensijos kaupimui.
Visa tai, mano galva, leistų sumažinti administravimo kaštus, visi pensinio amžiaus sulaukę asmenys gautų vienodą išmoką (va čia būtų tikroji lygybė ir solidarumas), tie pensininkai, kurie dirbdami gavo didesnes pajamas ir kaupė senatvės pensijai atitinkamai gautų papildomas išmokas iš privačių pensijų fondų (tokiu būdu būtų išlaikomas principas – „daugiau uždirbau, buvau geresnis darbuotojas, specialistas ar šiaip aukštesnes pareigas užėmiau, daugiau ir gausiu pensijos“), galiausiai valstybė galėtų skirti papildomą socialinę paramą sunkiau besiverčiantiems pensininkams priklausomai nuo jų turtinės padėties, kurią galima nesunkiai įvertinti.
Negi tai būtų bloga sistema? Negi yra priežasčių, kodėl jos nereikėtų įgyvendinti? Nemanau, kad tam priešintųsi tie pensininkai, kurie gauna vidutines ir mažesnes nei vidutinės pensijas. Priešintis galėtų nebent tie, kurie gauna daug daugiau, nes „sukaupė“. Tačiau jie juk sukaupė ir turto atitinkamai daugiau, ar ne? Nemanau, kad valstybinės senatvės pensijos dydis turėtų korealiuotis su turimo turto dydžiu, t.y., nemanau, kad dabar valstybė turėtų turtingesniems daugiau, kad šie galėtų išlaikyti savo turtą. Jei negali išlaikyti namo, parduok ir pirk butą, kurį išlaikysi ir dar pavalgyti turėsi už ką!
Galėčiau šį įrašą tuo ir pabaigti, bet įsivaizduokite mano nustebimą, kai atradau, kad mano anksčiau aprašytas modelis yra realizuotas praktikoje! Apie tai buvo rašęs Rytas Staselis. Toks modelis, pasirodo, įdiegtas Gruzijoje ir, manau, jis būtų tinkamas ir reikalingas Lietuvai.
P.S. Jei neklystu, LLRI irgi kažkada siūlė naikinti „Sodrą“. Gaila, dabar greitai nerandu jų argumentų, nes būtų įdomu pasiskaityti ir gal net išeitų papildyti šį įrašą.
Tai yra gražūs ant popieriaus pamąstymai – lai kiekvienas kaupia sau ir taip užsitikrina sočią senatvę. Tačiau pamėgink praktiškai pasiskaičiuoti – pagal visus dabarties teisės aktus, su realiais ekonominės raidos parametrais, kuomet Lietuvos ūkis auga sparčiau už Europos vidurkį, ir pamatysi, kad privatus kaupimas atsiperka tik ant ribos ir tik sėkmingai susiklosčius situacijai, net ir gerai uždirbantiems.
Tarkim šie skaičiavimai.
Dėl Sodros išlaikymo kaštų – irgi mitas. Sodros sąnaudos šiuo metu sudaro apie 3% nuo perskirstomų lėšų. O kiek sau pasiima privatūs pensijų fondai? Tuos pačius 3% nuo įmokų ir dar kasmet 1% atskaito nuo turto 🙂 Paradoksas, tačiau privataus kaupimo administravimas yra brangesnis.
Ką išties reikėtų sutvarkyti Sodroje – atsisakyti įvairių ne iki galo skaidrių išmokų (kaip antai valstybinės pensijos už nuopelnus). Tačiau dabartinis pay-as-you-go principas savo esme kaip tik yra geras, nes apsaugo nuo hiperinfliacijos šoko, kokį Lietuvos piliečiai savo asmeniniu kailiu patyrė 1990-1992 metais, apsaugo nuo infliacijos paūmėjimų, kokį turėjom 2007-2008 metais (kainos šuoliavo po 12-13% per metus), ir panašių ekonominių kataklizmų.
Įsivaizduok, kad privataus kaupimo sistema Lietuvoje buvo įdiegta dar 1970 metais. Gyventojai kantriai kaupė senatvei rubliais, metai iš metų, džiaugėsi +5% grąžom, manė ot tai pagyvens, į kurortus važinės, saule ir jūra džiaugsis.
Tačiau bac… 1990 metais ateina santvarkos pokytis. Valiuta rublis nuvertėja dešimtis kartų (kas ir įvyko) ir… iš tiek ilgai fonduose kauptų pensinių santaupų šnipštas lieka. Galbūt užteks nusipirkti duonos kepalą kartą per mėnesį, o gal ir ne. Atsakingų yra? Nėra.
Tuo tarpu dabarties pensininkai, gyvenę tais tarybiniais laikais, dabartyje gauna visai padorias pensijas, nes pay-as-you-go principo dėka visada būdavo skaičiuojami koeficientai: koks tavo uždarbis tais metais, lyginant su vidutiniu atlyginimu šalyje (tarkim 1.5 arba 0.7). O pensija mokama pagal metinių koeficientų vidurkį. Tokios sistemos pagrindinis pliusas – ji atspari infliacijai. Milžiniškas pliusas. Privatūs kaupimas automatinio santaupų indeksavimo niekaip negali užtikrinti.
Pamąstymui 🙂
Mosuoti vėliavomis, lozungais ir bendrinėmis tezėmis labai lengva. Tačiau tik kai praktiškai pasiskaičiuoji skaičių kalba, kas ir kaip, tik tuomet atsiveria akys.
Iš tikro labai geras komentaras. Prieš rašydamas šį įrašą, galvojau, kad reiktų padaryti jį rimtesnį, įtraukiant tam tikrus paskaičiavimus, bet, negaliu sakyti, kad patingėjau, tik nusprendžiau gal kada nors vėliau prie to grįšiu ir parašysiu išsamiau.
Dabar dėl privataus kaupimo – pensijų fondai nėra vienintelis privataus kaupimo būdas – čia iš esmės jau investavimo objekto pasirinkimo klausimas (galima kaupti į pensijų fondus, galima daryti ilgalaikes investicijas į akcijas ar rinkos indeksą, galima investuoti į nekilnojamą turtą ir t.t.). Būtent investavimas, mano manymu, ir turėtų garantuoti ateities pensininkų pajamas. Žinoma, čia visgi viskas daug komplikuočiau nei gali pasirodyti perskaičius, ką parašiau.
Kitas dalykas, dėl ko visiškai sutinku – tai visokių neaiškių rentų atsisakymas. Jis yra tiesiog būtinas. Tą puikiai iliustruoja K. Brazauskienės atvejis – kokie jos nuopelnai kai prezidentienės; ką ji darė kaip prezidento žmona? Ir visgi ji skaitosi pagal mūsų įstatymus prezidento našle…
Galiausiai radau LLRI poziciją PAYG klausimu. Gal pravers: http://www.teisesforumas.lt/index.php/nuomone-apie/1398-pay-as-you-go-pensij-sistemos-europoje-problemos-ir-pertvarkos.html
O koks skirtumas būtų pervadinus Sodrą į ministeriją? Mano durna galva iš principo niekas nepasikeistu išskyrus pavadinimą 🙂
Dėl to, koks modelis geresnis, tai vėlgi mano durna galva nėra vienareikšmio atsakymo – skirtingoms grupėms patogesni skirtingi modeliai. Pavyzdžiui uždirbantiems minimumą privatūs pensijų fondai tikrai neužtikrintų pakankamų pajamų išgyventi senatvėje. Gaunantiems dideles pajamas niekas nedraudžia draustis kaupiamuoju sveikatos draudimu ar pačiam investuoti.
Sodros nereikia pervadint į ministeriją – tokia jau yra ir vadinasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija…
Dabar dėl antros komentaro dalies – uždirbantys minimumą priklausomai nuo turtinės padėties galėtų pretenduot senatvėje į papildomas socialinės apsaugos programas, kurios gali būti tiek valstybinės, tiek privačios. O dėl uždirbančių daugiau – mano įsivaizduojamu atveju, jie turėtų mokėti mažiau mokesčių nei moka dabar, todėl daugiau galėtų skirti investavimui…
O kas bus jeigu investuos nesėkmingai ir senatvėje sėdės prie tos pačios suskilusios geldos? 😉
Nekalbant apie tai, kad pasaulis yra tapęs baisiai savanaudiškas ir žodis „sąžinė“ greitai dings netgi iš žodynų, tai išlieka globalių krizių pavojai, kai visos asmeninės investicijos ar investiciniai fondai gali dingti nebūtyje per savaitę. Vieninteliai apturėję naudos iš Jūsų įmokų bus tų fondų lėšų stumdytojai :-/
Jeigu skaitei nuorodą, kurią įkėliau atsakydamas Versmėms, tai atsakymas peršasi savaime – net ir viską praradus lieka šeima… taip pat bendruomenė… galiausiai visada galima prašyti paramos… Kita vertus, žmonės turėtų suprasti, kas yra investicinio portfelio diversifikavimas. Be to, kai kurios investavimo rūšys yra apdraustos (pvz., indėliai, kaupiamasis gyvybės draudimas) – tai ir „užsilenkus: kokiam fondui, bent dalį galima tikėtis atgauti.
Dabar dar vienas aspektas – didesnes pajamas gaunantys gyventojai per savo gyvenimą sukaupia daugiau turto: pasistato namą ar kelis, galbūt įsigyja kokią sodybą prie ežero ir t.t. Tas turtas – tai ateities pragyvenimo lygio garantas. Juk turto nenusineši į kapus. Deja, lietuviai pensininkai to dažnai nesupranta – gyvena viena babuška iš 800 LTL pensijos keturių kambarių bute ir dejuoja, kad neturi nei vaistų, nei valgyt už ką nusipirkti. Sprendimas? Nusipirkti vieno kambario butelį kažkur šalia ligoninės ar bažnyčios (pagrindinių pensininkų socializacijos centrų), prieš tai pardavus savąjį keturių kambarių butą. Likęs skirtumas garantuos sočią senatvę iki pat smerties. O ir pensija nebe atrodys tokia jau maža… O ir anūkams veikiausiai liks palikimas anūkams banke, kurį lengviau pasidalinti nei butą…
O jeigu parduodi 4 kambarius ir sekančią dieną devalvacija? Sutinku, kad kiek veidmainiška verkti apie pinigų trūkumą gyvenant per dideliam bute, bet ne visi tokie praktiški…
Kalbėti apie devalvaciją galima tik hipotetiškai… Kaip ir apie trečiąjį pasaulinį karą – vdrug ryt ar poryt keturių kambarių butelį subombarduos latvių bombonešiai… Praktiškai neįtikėtina, teoriškai įmanoma. 😉
O dėl praktiškumo – dabartiniai pensininkai labai prisirišę prie savo turto, gyvenamosios vietos, nes yra patyrę turto praradimo pojūtį okupacijos metais… ir kuriantis nepriklausomai Lietuvai taip pat. Kita vertus, manau, mano karta turės visai kitokį požiūrį į nuosavybę – tai nėra tai, ko reikia laikytis įsikabinus dantimis ir nagais… Gal ir klystu dėl kitų, bet bent jau aš neplanuoju pirkti, statytis kažko, kol nuoma yra pigesnė… Juk visi tie pirkimai ir statybos realiai dėl savęs ir žmonos būtų… Vaikai? Kas žino, kur juos nublokš likimas – gal emigruos, gal persikels į kaimą, gal jau bus kolonizuotas mėnulis ar Marsas… anei jiems reikės mano namų po mano mirties…
[…] pensijas ir… suprantu, kad jis man nepatinka, nors, atrodytų, jis šiandien ir aš maždaug prieš mėnesį iš esmės kalbame apie tą patį – esamo socialinio draudimo sistemos principo […]