Atliktas tyrimas parodė, kad visų nagrinėtų nevyriausybinių organizacijų internetinių svetainių kokybės būklė yra taisytina tiek informacijos pateikimo, tiek techninėje plotmėje. Dažnai šios dvi kertinės internetinės svetainės kokybės sąlygos nėra įgyvendintos, teikiant prioritetą tik kuriai nors vienai. Dėl šios priežasties nepatenkinami vartotojo lūkesčiai greitai ir lengvai gauti visapusišką informaciją apie organizaciją ir jos vykdomą veiklą realiu laiku.
Siekiant sukurti kokybišką svetainę, būtina užtikrinti trijų šalių – užsakovo, svetainės kūrėjo ir jos lankytojo tarpusavio supratimą, interesų ir lūkesčių suderinimą. Tam, kad internetinės svetainės diegimo kaštai atsipirktų, būtina užtikrinti, kad jos vartotojai gautų maksimalią įmanomą naudą, kas padėtų teigiamam organizacijos įvaizdžio kūrimui ir rėmėjų paieškai. Visa tai sąlygoja būtinybę nuspręsti, kokią informaciją yra tikslinga patalpinti internetiniame puslapyje ir kaip tai padaryti, kad jos nereikėtų ilgai ieškoti.
Kita vertus, neužtenka vien tik sukurti patogų ir informatyvų internetinį puslapį – būtina įdėti dar šiek tiek pastangų, kad tas puslapis taptų žinomas potencialiam vartotojui. Pačios internetinės svetainės rėmimo procesas taip pat sąlygoja ir didesnį organizacijos bei jos vykdomos veiklos žinomumą, bet, jei interneto svetainė yra grynai reprezentacinė ir neatlieka jokių papildomų su organizacijos veikla susijusių funkcijų, papildomo rėmimo būtinybė turi būti pergalvota. Visa tai sąlygoja tam tikros puslapio koncepcijos parengimą, įvertinant jo teikiamą naudą organizacijai ir pačios organizacijos galimybę dalį veiklos nukreipti į virtualią erdvę.
2007
Praėjus trejiems metams, peržiūriu šias Lietuvos NVO internetinių svetainių nepriklausomo audito išvadas, atsidarau kelis iš 20 tirtų internetinių puslapių ir matau – galutinės išvados tai bendro pobūdžio beletristika, bet Lietuvos NVO internetinių svetainių kokybė tai tikrai nepagerėjo (veikiau net pablogėjo). Iš tikro geras klausimas – ar nevyriausybinės organizacijos, kurių kai kurios net gavusios valstybinį ar europinį finansavimą interneto svetainių kūrimui, tiesiog išplovė pinigus ir leido sukurti savo svetaines kokiems nors savo nariams IT entuziastams kaip aš?.. Nors ko norėt iš NVO, kai ir solidžioms įmonėms kartais kuria diletantai…
O tai valstybė ne solidi įmonė? 🙂
Beje vienas atvejis buvo net į žiniasklaidą papuolęs, kai profesorius Bumblauskas įsisavino virš 600 tūkstančių Lt už http://www.viv.lt . O jeigu jau Lietuvos akademinė visuomenė „įsisavina“ tokiais maštabais, tai ko tikėtis iš eilinių tarnautojų…
Valstybę gal ir galima traktuoti kaip įmonę, bet ar ji solidi?.. Amžiumi jaunutė ( o tai nebrandos, o ne solidumo požymis), dydžiu – mažutė, gyventojų skaičiumi, emigracijos mastu, savižudybių skaičiumi ir t.t. – vien jau tai neleidžia jos vadinti solidžia. 😀
Kita vertus, grįžtant prie Interneto – galima daryti išvadą, kad tai yra puiki pinigų plovykla, nes sunku įvertinti tai, kas nėra apčiuopiama. Pažiūrėjau, kokie internetiniai verslai ir už kokias kainas būdavo per paskutinius kelerius metus parduodami – vertė ir, tuo pačiu kaina, dažniausiai laužti iš piršto…
O LT yra normalių NVO ? Ta prasme kurios vystytų veikla… skirta ne pinigams isisavinti o kam nors kitmam ?
O va čia tai klausimas vertas milijono… Jį galima užduoti tarkim kokiam „Transparency international“ Lietuvos skyriui (atrodo būtent jie,bent prieš kurį laiką vis inicijuodavo diskusijas apie nevyriausybinio sektoriaus ir pilietinės visuomenė raidą, svarbą ir vystymą Lietuvoje).