,,Klientas visada teisus!” ,,Jūsų teisė rinktis!” Šiais ir panašiais labai jau lakoniškais šūkiais vadovaujasi didžioji dauguma prekybininkų, be kurių neįsivaizduojama mūsų egzistencija šiame pamišusiame pasaulyje. Bet ar tikrai tokia yra tikrovė? Gal mes tik norėtume, kad taip būtų? Deklaruojama pasirinkimo laisvė šiuolaikinėje marketingo idėjomis pagrįstoje visuomenės santvarkoje tampa kone prievole pasirinkti kažką konkretaus, o teisumas – beprasmiais klaidžiojimais mitinio Minotauro labirintais.
Jei pagalvojote, kad pastraipą prieš tai parašyt galėtų tik kažkoks viskuo nepatenkintas pirkėjas, kuriam visada viskas negerai ir kuris skundžiasi dėl kiekvieno, net ir mažiausio menkniekio visur, kur tik yra įmanoma, turiu jus nuvilti. Tokių nykių nihilistiškai viskam nusiteikusių tipų, nors jų yra pakankamai mažai, turbūt nemėgsta daugelis, nes paprasčiausiai šie žmonės – tai ,,rakštys pasturgalyje”.
Teko man nemažai bendraut su tokiais tipais, kai dirbau klientų aptarnavimo srityje ir pasakysiu, kad tai yra tiesiausias kelias sugadinti ir taip šlykščią, kasdienybės rutinoje nugrimzdusią dieną. Kita vertus, šie žmonės bent kovoja vardan tų įsivaizduojamų tiesų ir teisių, kuriomis disponuojame kiekvienas mūsų kaip kažko vartotojas. Be tokių žmonių paskęstume romantiškoje idilėje, nugrimzdę į tyliąją užmarštį.
Dabar pakeičiau darbo pobūdį – iš to, kuris tarnauja kitiems, tapau tuo, kuris tarnauja sau, nes privalo parduoti ,,š…”, kad įvykdytų vadovybės iškeltus planus. Visi žinome, kas laukia to, kuris nevykdo plano, nuo kurio įgyvendinimo priklauso mano, mano viršininko, jo viršininko ir dar velniai žino ko ,,bonusai”… Nors tesu tik mažas sraigtelis pardavimo mašinoje, tačiau kaip robotas turiu vykdyti tam tikrą, konkrečią man pavestą užduotį, kitaip mane pakeis kitas mechanizmas.
Dirbdamas tokį darbą pajutau tai, kas įvardinama kognityvinio disonanso pavadinimu. Mano, kaip pirkėjo, įsitikinimai neatitinka organizacijos bandomoms įdiegti mano, kaip pardavėjo, nuostatoms – vietoj liberalaus požiūrio į pirkėjų teises aš privalau bet kokiomis priemonėmis jam įsiūlyti prekę, kurios jam nereikia, aš privalau pakeisti net savo požiūrį pačios prekės klausimu, kad ji naudinga vartotojui, o kaip lojalumo kompanijai ženklą pats privalau įsigyti šios kompanijos produktą. Juk nuo to priklauso ,,bonusai”! Kažkoks marazmas, bet skundžiuosi ne tuo – man nėra nesvarbu… Man svarbu, kad žmonės jaustų pasitenkinimą įsigiję tai, ką aš siūlau… Man svarbu, kad būtų gerbiama žmonių teisė rinktis… Man svarbu, kad šis pasaulis nebūtų toks, koks yra…
Besikapstydamas savo dokumentuose, radau šį savo paties labai seniai, kada dar buvau jaunas ir žavus, parašytą atsišaukimą. Paskaičiau ir pagalvojau, kad šiais laikais niekas nepasikeitė, tik aš išmokau užgniaužti savy nepasitenkinimą pardavėjo amatu…
P.S. Paskelbta: 2008-03-14 02:20
