Teko daugybę įžangų įvairiems moksliniams ir analitiniams straipsniams ekonomikos temomis skaityti ir daugumoje jų būdavo pateikiama frazė „ekonomikos variklis“. Tie varikliai, užkuriantys ekonomiką dažnai būdavo įvardijami tokie: šeima, smulkusis verslas, eksportas, korupcijos mažinimas ir t.t.
Nenoriu veltis į diskusiją, kas yra tikrasis ekonomikos variklis, todėl darau prielaidą – valstybės ekonomikos varomoji galia yra šeima. Šiai prielaidai pagrįsti pasitelksiu paprastą pavyzdį.
Įsivaizduokime, kad yra normali šeima: tėvas, motina ir N vaikų, kur N pradiniame modelyje nesvarbus vaikų skaičius. Taigi, tėvas ir motina dirba kažkokį darbą, už kurį gauna pajamas, kurios yra išleidžiamos šeimos poreikių patenkinimui: būstui, automobiliui, maistui, drabužiams ir t.t. Taigi, turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad kuo daugiau išleidžiama, tuo labiau šeima prisideda prie ekonomikos stimuliavimo.
Šeimos išlaidos yra šeimos narių poreikių, išreikštų materialine išraiška, funkcija. Taip pat, kuo šeimos narių yra daugiau, tuo daugiau yra poreikių, tuo daugiau yra išleidžiama jų patenkinimui. Kita vertus, ši funkcija yra priklausoma nuo gaunamų pajamų, nes būtent pajamų dydis apsprendžia šeimos išlaidų dydį.
Taigi, šeimos maitintojų pagrindinis rūpestis – tai pajamų maksimizavimas, kad būtų patenkinami visų šeimos narių poreikiai. Kadangi pajamos priklauso nuo atliekamo darbo našumo (nors tai gali būti įvertinta ne tiek kiekybine išraiška, kiek kokybine), šeimą išlaikantys asmenys yra suinteresuoti didinti jį dirbdami daugiau ir/ar efektyviau.
Šioje vietoje reikia pastebėti, kad priklausomai nuo šeimos narių ir poreikių skaičiaus bei ribotų galimybių žmogaus (kurias apriboja darbo laikas, gebėjimai ir t.t.) darbo našumas yra baigtinė funkcija, kuri negali didėti iki begalybės (teoriškai begalybė yra įmanoma, tobulėjant technologijoms, kurios irgi reikalingos produkcijos gamybai ar paslaugų teikimui, iki begalybės).
Reikia suvokti dar vieną dalyką – kuo daugiau šeimoje narių, tuo daugiau šeimai reikia skirti laiko, kuris atimamas nuo darbo. Vadinasi, egzistuoja ribos, kurias radus, galima įvertinti optimalų šeimos dydį ir jai reikalingas pajamas efektyviam ekonomikos stimuliavimui.
Kita vertus, didesnis šeimos narių skaičius, vadovaujantis, racionalių sprendimų priėmimo teorija, didina motyvacija dirbti ir didinti darbo našumą – tai reikalinga šeimos narių poreikių patenkinimui.
Kita logiška prielaida, kad kuo didesnė paklausa, t.y., šeimų skaičius, tuo labiau stimuliuojama ekonomika. Vadinasi, vertinant iš valstybės požiūrio taško, didesnis šeimų skaičius ir didesnis šeimos narių skaičius abu daro teigiamą poveikį šalies ekonomikai. Iš čia seka kita išvada, kad valstybė privalo skirti ypatingą dėmesį šeimai, t.y., skatinti jų gausėjimą (kas, pvz., sukuriama per įvairias lengvatas šeimai) ir gausėjimą jose (kas, pvz., pasiekiama per įvairias socialines išmokas).
Tačiau yra viena problema – šeimos tarpusavio ryšys. Šioje vietoje reiktų įvesti sąvoką „darna“. Tam, kad šeima egzistuotų, reikalinga darna joje, kuri paprastai pasiekiama per šeimos narių tarpusavio bendravimą ir artumą. Ir šioje vietoje galima įžvelgti pagrindinį klasikinės darbo teorijos trūkumą – šeimos darnai ekonominėje paradigmoje nėra skiriamas pakankamas dėmesys.
Paprastai kalbama apie darbą, jo našumą, laiką, skiriamą darbui ir poilsiui, bet nekalbama apie laiką skirtą šeimai, kuris nėra tolygus poilsio laikui. T.y., laikas, skiriamas šeimai, turėtų būti visiškai atskiras rodiklis, leidžiantis įvertinti šeimos stiprumą, kuris paskui nurodo į šeimos poveikį valstybės ekonomikai. Taigi, mes galime ieškoti funkcinės priklausomybės tarp laiko, skiriamo šeimai, ir valstybės ekonomikos augimo.
Jeigu šeima yra per didelė, ji gali būti nedarni dėl per mažai skiriamo dėmesio šeimos palaikymui arba nesugebėjimo gauti pajamų, tenkinančių šeimos poreikius. Tokiu būdu šeima nebegali motyvuoti darbui.
Šioje vietoje mes galime pastebėti tendenciją silpniau išsivysčiusiose šalyse (kaip pavyzdys galėtų būti kone visa juodoji Afrika ar Lotynų Amerika) – didelės šeimos ir maža perspektyva gauti didesnes pajamas. Tokia situacija sąlygoja, kad nesant galimybei uždirbti, lieka daugiau laiko ir noro seksui, kas padidina pajamų poreikį, kas vėl padidina sekso poreikį ir turime visišką skurdą.
Tuo tarpu ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse (kaip pavyzdys gali būti kone visas Europos žemynas), kur įmanoma daugiau uždirbti, žmonės siekia maksimizuoti pajamas šeimai, bet taip pasineria į darbą, aukodami alternatyvą šeimos kūrimui, pasmerkia savo valstybes spręsti visuomenės senėjimo problemą.
Kinijos pavyzdys gali būti problemos sprendimas neturtingoms valstybėms – ribojant šeimos narių skaičių ilgainiui atsiranda darbo jėgos poreikis, t.y., galima pasiekti tokią ribą, kai visi piliečiai gali ir turi savo darbo vietą. Kadangi šeima ribojama, išlaidos mažėja trumpuoju laikotarpiu, bet ilguoju laikotarpiu susikuria stiprios ir brandžios šeimos, galinčios patenkinti savo poreikius ir didinti savo poreikius bei išlaidas.
Tuo tarpu turtingesnės šalims, kuriose aktuali visuomenės senėjimo problema derėtų peržiūrėti savo politiką šeimos atžvilgiu. Galbūt netgi reikalinga visa įstatymų, reglamentuojančių darbo laiką pertvarka – sumažinant savaitės darbo valandų skaičių, darbo valandų per dieną skaičių, skiriant papildomas atostogas šeimai ir t.t. Visa tai turėtų teigiamą poveikį ekonomikai ilguoju laikotarpiu, nes per šeimą augtų motyvacija dirbti ir darbo našumas.
Deja, realybėje matome priešingą efekta – valstybės nori ilginti darbo laiką, valandas ir t.t., priversdamos žmones daugiau dirbti. Taip yra dėl to, kad įvarė save į kampą su valstybine pensijų kaupimo sistema, kuri, senstant visuomenei, sąlygoja visišką ekonomikos nuosmukį arba, geriausiu atveju, stagnaciją ateityje.