Man skauda širdį. Taip, kartais ir man skauda širdį. Perkeltine prasme, žinoma. Nors paprastai esu kiek ciniška ir bjauri asmenybė, į pasaulį žiūrinti per įgimto skepsio prizmę, savo tekstuose nevengianti ironijos ir sarkazmo. Asmenybė, kuriai nihilizmas tapęs prigimtine nuodėme, o egoizmas – tai antras prigimimas… Man skauda širdį ne vien dėl savęs. Kartais. Labai retai. Bet skauda.
Prisimenu aš vieną jaunuolį. Taip, pats irgi nesu iš senųjų. Ir jaunuolis gal net vyresnis už mane. Bet tai nėra svarbu šiai istorijai.
Prisimenu jį nuo vaikystės. Puikus mokinys buvo. Toks puikus, kad niekas jo nemėgo. Ne, ne todėl, kad jis turėtų kažkokią išskirtinę savybę, ar jam būtų galima lipdyti moksliuko „klyčką“. Nemėgo jo dėl pavydo. Visi pavydėjo, kad jis viskam gabus…
Galbūt pažinojote tokių? Jie puikiai mokėsi, nedėdami tam pastangų, kai patys arba uliavojote, arba „durnių voliojote“, arba „zūbrindavote“ per dienas ir naktis…
Jis mokėsi puikiai. Net negalėčiau pasakyti, kas jam sekėsi geriausiai. Viskas sekėsi puikiai. Dar pradinėse klasėse spręsdavo dvyliktos klasės uždavinius ir, kas svarbiausia, išspręsdavo. Toks įspūdis būdavo, kad duok jam problemą, ir jis ją nesunkiai išgliaudys. O istorija… Istoriją išmanė puikiai. Su mokytojais į tokias diskusijas pasinerdavo, kad visa klasė sau tyliai miegodavo iki pat skambučio. Biologija, fizika, chemija, geografija – būdavo net pamokų, kai jis mokydavo mokytojus.
Žinoma, sunku būdavo pamokose su juo. Viską jis išmanė, viską žinojo. Jis taip toli buvo visų mūsų… Spindėjo kaip kelrodė žvaigždė. Mokslo žiburys. Mokyklos pasididžiavimas. Olimpiadų laureatas.
Nežinau, ar jam galima prilipinti genijaus ar vunderkindo etiketę. Nežinau… Gal, nes daugiau tokių nebuvau sutikęs…
Egzaminus jis išlaikė puikiai. Po gero tūso… Bet puikiai. Ir rinkosi, kur stoti… Galėjo pasirinkti bet ką, bet… Bet ėjo su minia… ten, kur populiariausia…
Ir universitete jam sekėsi. Mokėsi gerai. Niekaip net ir per daugybę tūsų bei linksmybių nesisekė jam išbristi iš stipendininkų liūno. Na, netapo jis žmogus, nors tu ką… Buvo su visais, bet kartu ir atskirai… Nes daugelis pavydėjo jam gabumų… o gal talento?.. Talento suprasti ir perprasti viską…
Baigė mokslus žmogus… Sukūrė gražią šeimą… Ir vargsta! Darbo negauna, nes tų su populiariais diplomais daug… Ieško jis darbo… Nesiskundžia… Bet man liūdna darosi, kai jį sutinku… Liūdna dėl prarasto talento!
Dabar tai žmogus be veido. Savo paties šešėlis. Vienas iš daugelio… bedarbių minios!
Jeigu jis eitų į politiką, balsuočiau už jį, nes valdžioje kartais tikrai trūksta protingų žmonių… Jeigu kurtų verslą ir ieškotų darbuotojų, bandyčiau darbintis pas jį, nes protingas darbdavys/verslininkas lygu sėkmingai įmonei, lygu stabiliam darbui ir pajamoms…
Deja, tik vienas iš daugelio… bedarbių minios!
Eilinis loozeris.
Neužtenka būti gamiam.. reikia dar ir savo gabumus pritaikyti.
Beje, pat pažinojau univere vieną panašų. Sėdėdavo pirmam suole ir su dėstytojais diskutuodavo. Kai pries kelis metus jį sutikau.. dirbo statybose. Dabar tikriausiai bedarbis.
Kai viskas gyvenime einasi lengvai.. žmogus neišmoksa kovoti. Arba prisitaikyti. Kad ir koks genijus būtum.. jei lindėsi pasislėpes po stalu niekas neateis ir už rankutės į gyvenimą nenuves.
Va toks mąstymas ir yra, mano manymu, blogybė… Iš tikro reikia jau nuo vaikystės pradėti ieškoti talentų ir nukreipti juos gyvenimo keliu. Čia juk toks potencialas šaliai, ekonomikai, mokslui, bet pas mus… pas mus turtingų (ar pasiturinčių) tėvelių vaikučiai (kad ir kokios smegenėlės galvoj bebūtų) yra nukreipiami savo tėvų ir daro karjerą toje pačioje srityje. Užtat ir turim giminių klanus tarp teisininkų, teisėsaugininkų, kariškių, mokytojų, medikų ir t.t. Nesvarbu, kad dundukas, bet jaunėlis kyla karjeros laiptais, ramus dėl darbo vietos, o va talentas – jo tėvai (kurie eiliniai darbininkai) niekur nenukreipė, mokykla – nepadėjo pasirinkti, universitetai – jie išvis nesuinteresuoti talentų paieška… turim ką turim.
O gal galėtum pasidalinti mintimis, kas ir kur turėtu „genijus“ nukreipti ? Tėvai ? Mokykla ? Spec. tarnybos ?
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tokie vaikai palikti bendroje mokykloje.. neįpranta dirbti (nes jiems viskas pavyksta automatiškai). Papuolę į eltines mokyklas jie stumtelėjami į priekį.. bet vėl, pakliuve su vidutinybėmis (tarkime universitete) jis dažnai nusivažiuoja (nes nebėra iššūkiu). Jei pats žmogus nesivers per galvą kad kažko gyvenime pasiekti.. jis visada bus vidutinybė. Net ir su dideliu talentu.
Taigi, ką reikėtų daryti, kad neprarasti tokiu žmonių ?
Per TV kažkada ėjo serialas „Apsimetėlis“ (kurį lietuviai pavadino pretendentu). Tu taip matai tokių vaikų ateitį ?
Na, nieko naujo ir unikalaus nepasakysiu, bet… na, nebuvau JAV… bet man įdomus atrodo principas, kur jųjų koledžai ale Harvardas ar Stanfordas patys ieško talentingų jaunuolių… moka stipendijas… o kur dar tie karjeros konsultavimo specialistai?..
Šiaip Lietuvoj irgi norėčiau, kad mokyklose būtų žmogus (kad ir vienas kelioms mokykloms), su kuriuo galėtų susitikti vyresnių klasių moksleiviai pasikonsultuoti dėl karjeros, ateities. Norėiau, kad į mokyklas atvažiuotų universitetų atstovai (tie patys studentai) ir pristatytų, kokios specialybės jų laukia, kokie bus mokslai. Taip pat galėtų atvažiuoti LDB atstovai, paaiškinti, kas yra perspektyvu. Nepakenktų, jei mokyklose apsilankytų darbdaviai, kurie papasakotų, kokių žmonių jiems reikia ir kiek iš tikro vertas diplomas. Gerai, dabar yra Internetas (mano laikais jo nebuvo)… Gal dabar kažkas pasikeitė į gerą pusę (mano laikais nieko, ką pasakiau nebuvo)… Bet kuriuo atveju, tai ką išvardinau, tikrai reikalinga.
Baigiau vidurinę prieš 17 metų… Pas mus buvo/važiavo tiek mokyklų atstovai (labiausiai užstrigo gaistrininkų agitacija po 9 baigimo). Po 12 baigimo buvo net kelių aukštųjų atstovai. Naudos iš tų vizitų – 0. Eilinė propaganda ir tiek.
Tiesa, kažkada ir darbo biržoje esu buves. Kažkokiuose karjieros kursuose. Nebepamenu.. po 12 ar po bakalauro. Vėlgi naudos praktiškai jokios.
Beje, JAV irgi esu mokęsis.. ten tie karjieros konsultantai irgi nėra panacėja. Bent jau koledže jie tik tarpininkauja tarp studentų ieškančių darbo ir darbdavių. Tiesa, ten yra daugiau info apie mokyklas.. ir jų absolventų gerbūvį po baigimo. Suvidurkinta.
Nemanau kad aplamai įmanoma žmogui paaiškinti kokia karjiera bus geriausia.. 40’ties metų laikotarpyje.
O aš manau, kad galima pasiūlyti… Pvz., tam žmogui, kurį savo įraše turiu omeny, bučiau siūlęs, jei dabartinį mane perkėlus atgal, studijuoti fiziką, kad dirbtų su lazerinėm technologijom… arba biochemiją – vaistai, medicina ir t.t. Tai nėra labai komunikabilus žmogus, intravertas, tad aš jam būčiau siūlęs siekti mokslininko karjeros, tiksliųjų mokslų srityje… jeigu būiau buvęs karjeros konsultantas.
„Yra žmonės su rezultatais, o yra su pasiteisinimais – kuris esi tu?“ 🙂 Jau anksčiau citavau šiuo Aliaus žodžius, bet pacituosiu ir dar kartą. Gal užteks ieškoti kaltų dėl savo asmeninių nesėkmių? Reikėtų bent kartą susimąstyti, gal kažką ne taip darai, jei tau nepavyksta susirasti darbo arba darbas nėra gerai apmokamas. Reikia pačiam pasirūpinti savimi, o ne laukti, kol tavimi pasirūpins kiti.
Šioje vietoje kalba ne tiek apie asmenį, kiek apie valstybę. Mūsų šaliai, neturinčiai anei išteklių, anei gamybos vienintelis kelias link ekonominio gerbūvio – mokslas. O kai protingam ir talentingam jaunimui neskiriamas dėmesys, turime stagnuojantį mokslą, nedidelį kiekį inovacijų. Aš nesiūlau tempti už ausų jaunimo, bet norėčiau, kad būtų dedamos pastangos potencialo išnaudojimui, nes tai naudinga visai šaliai net ir man ar tau asmeniškai.
Labai sujaudino komentaro herojaus likimas, bet tai juk absurdo istorija. Taip negali buti, paprasciausiai negali. Herojui reiketu nustoti tusavojus, jei dar tusavojas, o jei ne – tai jis jau teisingam kelyje. Kartais mes bunam patys saves priesai ir vien savo kvailais isitikinimais sugriauname genialuma (savo ar kitu, nesvarbu) bei potenciala. Svarbu nenukabinti nosies ir sukaupus paskutinius likucius vidines energijos kibti i darba. Probelma yra kai teorizuojame daug, bet dirbame mazai. Is svaiciojimu maza naudos, o kai prispaudzia depresija, geriausias vaistas – fizinis darbas. Dada beveidis tampa darbo savininku savininku. Dykinejimas pati dydziausia geniju pavercia eiliniu tinginiu… tai vat tokios mano mintys apie situacija. Zinau, kad suinterpretavau tik viena sudetingos istorijos aspekteli, bet tegul liaudis man atleidzia uz tokia grubia klaida…