…nes juos parašė mane pažįstantis žmogus. O tokių, skaitančių mano tinklaraštį nėra daug… nors ir norėčiau labiausiai orientuoti savo įrašus į juos…
Pirmas komentaras – tai savotiška replika, panegirika, liūdesys ir apmaudas dėl esaties. Jis pateiktas po vienais iš mano pamąstymų apie tinklaraštį, rašymą ir mane patį…
Taip, aš mėgstu analizuoti save, savo rašymo stilių, bet štai atsirado žmogus, sujungęs praeitį su dabartim ir pateikęs tokį pamokslą:
Gražus tekstas. Ir vis gi kai ko jame nesuprantu. Nesuprantu kelių dalykų.
Visų pirma, kodėl jūs teisinatės dėl argumentų trūkumo ir dėl įdomumo. Argumentai reikalingi rašyti nuoseklų tekstą. Na, o įdomiam tekstui reikia vaizduotės. Kad suprastumėte kiek geriau, parašysiu jums paaiškinimą aforizmais ir metaforomis.
Vaizduotė buvo duota žmogui, kad kompensuotų tai, kas jis nėra, o humoro jausmas buvo suteiktas, kad paguostų žmogų dėl to, koks jis yra. O.WILDE
Pasiilgau jūsų tekstų, kur jūs apžergęs šluotą skriejateį Šizapolį skambant matamorfoziškiems The Doors garsams; kai jūs nuskęstate savo narciziškume ir apkvaitęs nuo meilės savo ideologijomis iškapstote pasakų fėją kiekvieną šūdo gabale. Kadaise jūs buvote tas, kuris nevaldydamas vaizduotės, kamuojamas parnkinsoniškų judesių meilei giedodavot odes savo nuomonei. O jei nuomonė netyčia pastipdavo pritrūkusi maistinių medžiagų (t.y. argumentų) greitai išgimdydavot naują vikšrą (t.y. nuomonę) ir ji bujodavo plipdama nenumaldoma galybe lytinių lūpų. Paskui išaugindavot iki pilnametystės jūs, kolega, kvaitulio pagautas barškindavot tą vikšrą ( t.y. nuomonę) per visas lūpas, kol visas pasaulis aplinkui krisdavo pagautas jūsų orgazmo. Tai buvo žavus, ne, net ne žavus, o demoniškas jūsų tarpsmas, jūsų asmenybės žydėjimas, kuris nenorom mano mane verčia jus lyginti su Gėlių vaikais. Arhajiškumo paieškos, pilnatvės siekimas buvo jūsų generatoriukai, o tas seksas arba tampimas to kirmino už visų erogeninių zonų, reiškė savimeilės tenkinimą. O šis tekstas, kur jūs kvatojatės iš nevykėliško komenatro ir pastabų apie jūsų nuopolį tik patvirtina jūsų impotenciją. Ir tai yra natūralu. Jeigu nėra vikšro, kurį siektumėt apauginti lytinėmis lūpomis, kad vėliau galėtumėt apsitenkinti, jūs niekada ir nebūsite, toks koks buvote. Šiame neharmoningame sekso akte, kur jūsų narciziškumas praskėsdavo jūsų sukurtos nuomonės (t.y. vikšro) kojytes, jūs rasdavote save ir savo tikrąjį įkvėpėją. O Ką jū randate dbr? Dbr, savo novatoriškuose kūriniuose, kurie nebeteikia seksualinio malonumo ir nebėra net iškrova vaizduote?
Turiu pripažinti ir prisipažinti sau – pasenau. Tikrai pasenau. Kai kas galbūt tai pavadintų branda, bet aš tai vadinu senatve, su visais iš to išplaukiančiais marazmais: sentimentai, atsargumas, peraugantis į bailumą, kažkokie kompleksai („o ką žmonės pasakys?“), noras įtikti, būti reikalingu ir nebūti pamirštu visų… O kur dar bandymas įrašuose dalintis patyrimais?! Tai tikras senatvinio marazmo požymis!
Mano grafomanijos priepuoliai kyla ne iš aistros, o iš noro egzistuoti. Cogito ergo sum vietoj anksčiau dar ne taip seniai buvusio veni vidi vici!
Senatvė, kitaip nepavadinsi… Užtat ir atrodau banalus kitiems… (Beje, nuoroda į tikrai neblogą tinklaraštį, kuris tik per kvailą atsitiktinumą nepateko į maniškį rekomenduojamų sąrašą.) Tačiau yra dar blogiau – atrodau banalus pats sau…
Visuomenės normos? Kompleksai? Kas mane veikia? Kodėl savo įrašų negaliu paversti nepaliaujamu orgazmu skaitantiems ir sau pačiai? Kodėl mano rašymas nebėra smegeninių krušimas?
O juk galėčiau rašyti kaip Rokiškis… Esu minėjęs, kad jis man primena mane patį… Tokį, koks būnu po trečio bokalo alaus… Dar ne girtas, bet svaiginantis!
Tik ar reikia dar vieno Rokiškio? Manau, vieno per akis! Juolab, jis jau žinomas, gerbiamas ir mylimas! O aš, tik žemės kirminas, traiškomas savęs paties…
Tačiau tas pats žmogus parašė kitą komentarą po įrašu apie šabloniškumą:
Ir vis gi, mylimas ir gerbiamas kolega, visų svarbiausia yra būti daugumai. Sugebėti būti priskiriamam tam tikrai kategorijai. Kiekvienas žmoghus privalo būti priskiriamas kategorijai ar subkategorijai, o jei jis neįstengia būti priskiriamas, tada jis nėra niekam tinkamas ir reikia jį gasdinti. Tik tame ir tūno tikroji prasmė. jei norite būti laimingas būkite standartu. Jau laikas jums įvairuoti į reikiamus rėmus.
Tai štai ir mano kategorija – esu banalus ir per anksti pasenęs. Vedęs ir ramus. Nebereikia man krušti visko, kas juda – tai viengungių prerogatyva! Nebereikia man prievartauti nieko su savo nuomone. Užtenka to – mąstau, vadinasi, esu!
Tamsta, gal paaiškinsiu, ką turėjau omenyje banalumu:]
Tos kai kurios, nėra šokiruojančios, prieštaraujančios daugumos suvokimui, ar be argumentų tėškiančios požiūrį. Jos yra tokios, kurias gali sutikti keliose vietose. Ir visgi ne apie visas kalbu mintis čia išsakytas.
Beje, dėl banalumo galima ginčytis. Kartais man jis atrodo blogas, kartais – geras.
Artūrai, manau, aš supratau, kaip Jūs traktuojate žodį „banalumas“. 😉 Ir ginčytis čia nėra ko – banalumas tikrai gali būti ir geras, ir blogas… Visas šis įrašas turėtų vesti prie minties, kad man gera būti banaliu, nes banalu tai, kas santūru.Bent jau dažniausiai. O santūrumas yra viena iš vertybių. Deja, kartais pamirštama ir prikišamai pavadinama „banalumu“. Čia kalbu apskritai ir konkrečiai niekam netaikau.
Vienžo, kartais sunku dėstyti mintis ir tik vieno galima tikėtis, kad kitas supras…
Viskas priklauso nuo požiūrio.
Vienam laikrodis – bėgantis laikas, kitam – gražus ir tikslus mechanizmas.
Po to, kai nebekeli jaunystės revoliucijų – atsiranda žymiai daugiau galimybių ir įrankių. Revoliucija juk kas? Audra, viesulas – kitaip žybsnis ir tiek 🙂
Jaunystės pabaigą rodo dairymasis į patarimus, nuomones, žmones. Brandos pradžia – kai vėl nebežiūri į nuomones 🙂
Kam aš rašau? Viena bus viršuje – draugiškas komentaras. Antra bus giliau – radau kažką savęs. Trečia – o pats gražumas yra nutylėtose užuominose, kreivuose atspindžiuose…
Pasaulis iš juodai baltos jaunystės eina į spalvotą – juk gali tuo pasinaudoti? 😉
O žmonės sako, kad jaunystė, o yra spalvota. Jie teigia, kad vėliau tai pavirsta į pilką ir beveidę kasdienybę. Jie mano, kad tik senatvė bus juodai balta. Tačiau gyvenimas, nėra vien spalvos. Gyvenimas – tai aukso puodas vaivorykštės gale…
Atsiprašau, užsilyrinau ir negaliu nieko parašyt geriau, nei parašėte.
Ponuli, sau patinki, kai nekreipi dėmesio į kažkokius lyginimus. Nereikia lygint savęs nei su manim, nei su dar kuo nors – pats esat asmenybė iš savęs. O aš vat kai save su kitais palyginu, tai man baisu savęs paties pasidaro ir savo blogą uždaryt užsimanau.
Aišku, man tai čia baisiausias komplimentas, kad kažkas su manim save lygina, bet išties tai taip žiūrint, juk ne dėl to gyvenam, o gal greičiau dėl to, kad įdomu, malonu ir gera būtų 🙂
Šiandien man gera nuotaika, tai pritarsiu be išlygų. Na, gal tik pasakysiu, kad lyginimas ne visada yra blogai. Daug geriau yra turėti su kuo save palyginti, nei neturėti nieko ir būti pats sau, nes žmogus tampa žmogumi tarp žmonių, o ne yra juo pats iš savęs… 😉