Visgi, gyvenimas yra įdomus! Verslas verslui irgi verslas! Sakoma, visi nori uždirbti… Tik va, pastangų tam įdėti kai kurie nori labai mažai. Kalbu apie smulkias prekybines įmonėles, turinčias nedideles parduotuvėles. Didmenininkui tokie yra tikras galvos skausmas – anei nuperka daug, anei moka laiku, anei sandėliuoti nori, anei PVM mokėtojai, anei kažkokioje patogioje jiems vietoj įsikūrę, anei prekes pasilieka ir vis grąžinimų nori. Ir dar tie bjaurybės konsignacijos nori!
Nesusidūrusiems su tuo „konsignacijos“ terminu trumpai paaiškinsiu, kad čia tikrų tikriausias „Monkės biznis“. Pasiimi iš tiekėjo prekes, jas išstatai pas save lentynose ir tikiesi, kad vieną gražią dieną tos prekės ims ir išsiparduos. Kai jos išsiparduoda, tada jau galima ir sumokėti tiekėjui. O kas svarbiausia – savo nieko nereikia turėti! Nereikia nei investicijų, nei mokėti iškart. Na, tiesiog sugalvoji pradėti verslą, pinigų neturi, bet imi ir darai…
Tačiau konfliktas kyla ne čia, net ne vėluojančiuose atsiskaitymuose. Konfliktas kyla pardavimuose. Jo esmė – stovinčios prekės lentynose. Kai pardavimai neina, prekės yra įšaldomos kaip asortimento dalis. O pinigėlių reikia ir didmenininkui – jis nori stendus padaryti „geresniems“ klientams, praplėsti savo asortimentą ir t.t. O va lėšų tam nėra!
Štai nuvažiuoja didmenininkas pas mažmenininką ir klausia, kodėl pas aną neina pardavimai. O tas jam atsako, kad „prekės šūdinos, nėra kaip parduoti“… Ir ką? Pasakytumėte, kad, jei vienas „dalbajobas “ nesugeba parduoti, tai kitas sugebės. Tik, deja, tas vargšelis konsignacinis mažmenininkas prekių nenorės paleisti, mat jam „svarbu pasiūlyti kuo didesnį prekių asortimentą, kad vyktų prekyba“!
Tačiau yra dar viena medalio pusė. Tai mažmenininko noras ir gebėjimas parduoti. Tikrai yra prekybininkų, kurie nori ir siekia parduoti kuo daugiau, nesvarbu, ką pardavinėtų. Jie deda visas įtikinėjimo pastangas, kad tik judėtų prekės, būtų apyvarta, nes nuo to priklauso jų pačių pajamos. O kitiems rūpi tik, kad būtų save parduodančios prekės lentynoje, t.y., platus asortimentas. Pastarieji nelabai linkę ar moka pardavinėti. Jei vieni, vos atėjus klientams, pradeda rodyti ir demonstruoti prekes, tai kiti sėdi prie kasos aparato ir krapšto nosį. Įdomu, kuriems geriau sekasi verslas?..
Yra nemažai mažmeninių prekybininkų, kurie sako, kad jųjų parduotuvėse dirba nesuinteresuotos pardavėjos, patenkintos, gaudamos minimumą. Kita vertus, praktikoje nepastebėjau, kad būtų kokia nors tendencija: vienur dirba patys savininkai ir nieko nedaro, kitur pardavėjos bimbinėja, tretur savininkai pluša kaip arkliai įtikinėdami, kokias geras prekes turi, ketvirtur talentingos pardavėjos prigalvoja įvairiausių prekių privalumų.
Galima tęsti ir tęsti. Analizuoti, kokią įtaką daro motyvaciniai priedai prie darbuotojų atlyginimo, skaičiuoti to priedo ribinį naudingumą, ieškoti pardavimų sėkmės priežasčių ir t.t. Kita vertus, gyvenimas toks, kad vieniems patinka tempti vėžimą, o kiti tenori sėdėti jame.
Darbuotojų pasirinkimas?
Ar darbdavio pasirinkimas – čia kuri bėda? 🙂
Kiekvienas atvejis – unikalus. Na, bent jau kažkiek. Čia labai svarbu darbdavio asmeninės savybės. Kaip jis žmones pažįsta, kiek, pagaliau, jis pats žmogus. Kaip jį žmonės pažįsta.
Ir krautuvėlės savininkas – ne bet kas gali būti 🙂 Vienoje mažoje alų pirkdavom – pigesnis nei maksimose. Bet duoną – kitoje, nes čia duona prasta. O dar kitoje – kiaušinius ir grietinę 🙂
Beje, kaime yra pardavėjų, kurios yra tiesiog nemalonios, ir ten, kur jos dirba – lauk bankroto 😀 Kai manai, jos be darbo sėdi?! 😀
Čia bėda ta, kad kad ir kaip ten bebūtų, vieni be kitų neapsieisim: gamintojai be didmenininkų, didmenininkai be mažmenininkų, mažmenininkai be pirkėjų, darbdaviai be darbuotojų, darbuotojai be pinigų…
O dėl krautuvėlės savininkų… Deja, kai per dieną aplankai kelias krautuvėles, dažnai pamatai, kad ne kiekvienas savininkas, vadovas yra apsigimęs savo veiklai… Mužikas niekada nebus ponu, o ponas niekada nepavirs į mužiką. Kita vertus, verslo (kalbam apie krautuvėles) dažnai lemia ne tai, kokie žmonės jose dirba, ar kokį prekių asortimentą gali pasiūlyti. Vieta. Vieta. Ir dar kartą vieta. Vieta – va kas svarbiausia smulkiems prekybininkams!
Na, vieta tikrai svarbu – nesiginčysiu. Bet pagyvenus su tomis visomis didelėmis ir mažomis parduotuvėmis – baigiasi tuo, kad dabar perkam visose 😀 Nes vienoje mėsa tik pikto kaimyno šunims, kitoje duona iš pjuvenų, pienas vėl – ne visur; grietinė trečioje – ir, žinok, klynija tokie lakstymai 😀
Perkam visose vietose 😀 Taigi man vieta svarbu – atvirkščia prasme 🙂
O va čia jau reiktų kalbėt apie vartotojų elgseną, jos ypatumus. Aš, vertindamas pagal save, sakau, kad žmonės yra tingūs – eina ten, kur arčiausiai ir patogiausiai ir perka viską, ko reikia… 😀
[…] 2. Knyga apie prasmingą karą ir beprasmes žūtis. 3. Verta perskaityti vien dėl to, kad sužinosite iš arčiau apie šimtmečius įvairiose pasaulio vietose vykstančius politinius, etninius, karinius… konfliktus. […]