(ne)Grafomano užrašai…

Straipsnyje atskleidžiamas ciniškas individualus požiūris į televiziją bei reklamą nūdienos aktualijų kontekste. Keliamas atviras klausimas dėl televizijų kanalų adekvataus požiūrio į jų programų tinklelių vartotojų poreikius.

,,Nekenčiu reklamos!” – šitaip galėtų prasidėti bet kokia rašliava, skirta atskleisti komercinių televizijų aktą, nukreiptą prieš jų vartotojus – eilinius žiūrovus. Kaip yra pasakęs vienas klasikas (S. Cveigas), ,,supraskite mane kaip norite, tik nesupraskite neteisingai“ – reklama man patinka, suprantu, kad tai pagrindinis komercinių televizijų pajamų šaltinis. Dėl šios priežasties nekvescionuoju jos būtinybės, tiesiog priimu faktą, koks jis yra – REKLAMA BŪTINA! Ji reikalinga tam, kad galėtų normaliai funkcionuoti ketvirtosios valdžios mechanizmas, atskleidžiantis mūsų visuomenės supuvimo laipsnį, kuris pirmiausia pastebimas elitiniame grietinėlės sluoksnyje. Visa tai sąlygoja, kad bet kokie jos apribojimai yra smūgis į paširdžius kiekvieno piliečio teisei būti pilnai informuotam apie tai, kas vyksta ten, kur jo nėra.

Žinoma, tiek reklama, tiek televizija yra galingas ir netgi masinio naikinimo ginklas, kurio įtaka prasiskverbia į gūdžiausias mūsų pasąmonės gelmes ir nurodo mūsų požiūrio kryptį, tad netinkamai naudojamas gali sugriauti mūsų trapią visuomeninę santvarką, pradedant nuo mažiausių šio organizmo ląstelių. Tam, kad taip neatsitiktų, vis dėlto reikia įsprausti šią valdžios formą į Prokrusto lovą, kuri nukirstų reklamos kojas tam, kad jos atliekama esminė funkcija taptų informavimas apie rinkos pokyčius, o ne skatinimas vartoti vieną ar kitą produktą.

Problema, kad utopinio reklamos realizavimo modelio įgyvendinimas yra savotiška Gordijaus mazgo forma, kurio perkirtimo neseniai ėmėsi LR įstatymų leidžiamasis organas, įvesdamas alkoholio reklamos apribojimus, kuriais puikiai pasinaudojo televizijos kanalai, sukeldami dar neregėtą visuomenės ažiotažą. Šiuo klausimu visuomenė buvo suskaldyta į dvi dalis, kovojančias už tai, ko iki galo neįsisąmonino. Keisčiausia, kad abiejų pusių argumentai tokie stiprūs ir kiekviena iš jų jautėsi tokia teisi ir atstovaujanti visuomenės interesą, kad tapo neįmanomas praktiškai joks konsensusas, vedantis prie Pareto optimalaus rezultato. Nesiimsiu spręsti, kas teisus, nes laikas parodys, o apie šią situaciją užsiminiau visai dėl kitos priežasties – daug gilesnio ir asmeniškesnio pagarbos vartotojui troškimo, kuris atsiranda, vartojant televizijų siūlomą produktą – jų programų tinklelį.

Visiems žinoma tiesa, kad elkis su kitais taip, kaip nori, jog su tavimi butu elgiamasi, galioja ir televizijos ir auditorijos santykiuose: teoriškai televizija turėtų rodyti tai, ką matyti norėtų žmonės, tikėdamosis bent dalinio jų lojalumo, kad galėtų išlikti reitingų lentelės viršuje. Nesiimsiu spręsti, ar taip ir yra, nes nesu įgaliotas kalbėti visų TV žiūrovų vardu, bet pats turiu pripažinti, kad be televizoriaus neištverčiau nei dienos – įsijungiu jį tą pačią akimirką, kai pramerkiu akis, ir išsijungia jis pats, kai jau parpiu į akį. Nepritaikyčiau sau angliško termino ,,couch potato“ vien dėl tos priežasties, kad nesėdžiu vėpsodamas ir varvindamas seilę visą savo dieną – man tai tik fonas, kuris būtinas, jog galėčiau atlikti savo dienos užduotis. Dėl šios priežasties nesu linkęs junginėti kanalų, nes man nesvarbu, ar rodo animacinį filmą, muilo operą ar žinias – svarbu, kad kažką rodytų. Žinoma, kartais atidedu darbus į šalį, kad pažiūrėčiau tam tikrą programą, bet tenka skaudžiai nusivilti – reklaminių pauzių gausa ir trukmė pranoksta kantrybės ribas. Tik su tuo dar galima sugyventi, paprasčiausiai pasiėmus į rankas distancinio valdymo pultelį – juk kanalų gausybė, jų visų nesužiūrėsi vienu metu. Šis procesas netgi naudingas TV kanalui, kurį žiūrėjau prieš tai, nes, pamatęs kad kiti nerodo nieko įdomesnio, grįžtu į pradinį ir per kitą reklamos pertraukėlę jau bodžiuosi krutinti pirštus, tad žiūriu reklamas ir net žaviuosi meniniu jų išpildymo lygiu, idėjos originalumu ar mistiniu sugebėjimu neatsibosti. Čia ir slypi visa ironija – tik pradėjus pamėgti reklamą bei suvokti jos naudą, pagalį į ratus įkiša televizijos noras pasipuikuoti, kartojant tuos pačius anonsus kone kiekvienos reklaminės pertraukėlės metu, kuriuos žinau atmintinai ir dėl kurių nebesinori žiūrėti mėgstamo serialo, nes tampa aišku, kokie siužeto vingiai laukia. Nutraukiamas paslapties šydas ne tik kad nustoja intrigavęs, bet ir sukelia pasidygėjimą savimi pačiu, kad žiūriu tokią banalybę,

Kyla natūralus klausimas, ar įmanoma kaip nors išgydyti šitą televizijų narcicizmą? Atsakymą į šį klausimą pateikė televizijų veiklą reguliuojanti instancija, pareiškus, kad yra reglamentuojami reklamų pertarukų trukmė ir dažnis, bet, deja, savireklama nėra laikoma reklama tiesiogine to žodžio prasme. Manau, dėl to rankas galėtų trinti alkoholį gaminančios kompanijos, jei kartais reikėtų apeidinėti įstatymus, nusipirkusios tam tikrą kanalą ir suteikusios jam savo kompanijos pavadinimą. Įdomu, kaip būtų traktuojamas toks siurealistinis scenarijus?.. Tik man pasidarė baugu, kai žiūrimiausia televizija pastaruosius ketveris metus naktimis pradėjo rodyti serialus ir netgi filmus, kurie kur kas tinkamesni rodyti ankstesniu laiku, kuriuo rodomos brutualesnės programos. Kad ir vakar po dvyliktos valandos pradėtas rodyti animacinis filmas, kurį nuolat pertraukinėjo savireklamos intarpai, buvo paženklintas ženklu N-7 (nemanau, kad jis buvo žiauresnis už visokius ,,…monus“, kuriuos televizijos bruka dienos metu mažiesiems žiūrovams). Kas galėtų paneigti, kad šitaip pratinama auditorija prie naktinio rėžimo, kai negalios jokie alkoholio reklamos suvaržymai?..

P.S. Šį mano straipsnį galite rasti čia