Negaliu nesusiturėjęs… Ir vėl Common sense „blizga“ darbuotojų išnaudojimo tematika. Galima būtų patylėti ir nekalbėti, kai kalba protingi žmonės, bet man pasidarė graudžiau juokinga, paskaičius šiandieninį straipsnį, tai pasisakysiu, „kame replės“…
Jei nenorite savo verslo turėti, bet gerai gyventi, turite būti tarp 1% geriausių. Čia tas pats, kaip sporte: arba esi čempionas ir viską turi, arba esi tarp tų kurie sugalvoja šimtus priežasčių, kodėl nelaimėjo. Todėl nesiskųskite, kad išnaudoja, kol nesate čempionai.
Su tuo, kad reikia būti tarp geriausių aš dar sutikčiau… Bet ši citata tiek kontekste, tiek paimta iš jo aiškiai atspindi vyraujantį požiūrį – mes galime ir privalome išnaudoti silpnesnius, nesugebančius vykdyti mūsų lūkesčių darbuotojus, nes esame verslininkai, esame darbdaviai…
Apie darbdavių lūkesčius vertėtų kada pakalbėti išsamiau, bet savo konsultacinėje praktikoje, kiek teko bendrauti su pradedančiais verslininkais ir jau kažkiek pažengusiais, praktiškai visų jų lūkesčiai yra… na, atitrūkę nuo realybės…
Pvz., vienos naujos įmonėlės savininkas, suinvestavęs savo turtą į versliuką, t.y., atsidaręs maisto produktų krautuvėlę, pasiėmė porą darbuotojų ir tikisi iš jų darbo per metus „užsikalti“ milijoną…
Jeigu suprantate, kokios „kioske“, prekiaujančiame alumi ir cigaretėmis apyvartos, tai suprantate, kad toks „navaras“ per metus yra tolygus galimybei laimėti „Teleloto“ milijoną. Bet žmogui blogi darbuotojai, pardavėjos sėdinčios „kioske“ – jos nedaro norimų pardavimų, todėl reikia priversti jas dirbti ilgiau ir nemokėti už darbą… O kur dar kalbos „koks aš geras, kad neatleidžiu ir suteikiu darbo“…
Galėčiau paporinti daugiau pavyzdžių, su kuriais teko susidurti, bet praktiškai kas antras sutiktas verslininkas galvoja, kad „jeigu tu nesi verslininkas, vadinasi, esi niekam tikęs“… Tad nieko keisto, kad į darbuotojus žiūrima kaip į antrarūšius ir pateisinamas jų išnaudojimas.
Verslui reikalingi „čempionai“, o kitus galima išnaudoti… Ir taip kalba žmogus, kuris moko jaunąją kartą… Dar net tame pačiame tekste, kur pateisina darbuotojų išnaudojimą sugeba suabejoti tuo… Būtų juokinga, jei nebūtu graudu.
P.S. Savininkas pasiima ne vien tuos kelis procentėlius dividendų pavidalu. Jam dar priklauso ir pats verslas, kuris, jei yra plečiamas bei vystomas, didina savo vertę… darbuotojų sąskaita.
Manyti, kad savininkas gauna varganus procentėlius nuo kiekvieno, yra klaidinga – jis gauna, pateiktame modelyje, kai darbuotojas gauna pusę savo sukurtos vertės, kitą pusę… Taip, dalį pasiima procentėlių pavidalu, bet pusė jam tenka kaip turtas.
Taigi, pateiktame modelyje pasiskirstymas pusė per pusę teisingas tik tuo atveju, kai įdėto darbo ir kapitalo kuriamos vertės santykis yra lygus…
Sakyčiau gerai pastebėjote, pateiktame modelyje pasiskirstymas pusė per pusę teisingas tik tuo atveju, kai įdėto darbo ir kapitalo kuriamos vertės santykis yra lygus. Visgi prie darbo ir kapitalo pridėčiau trečiajį elementą – vadybinius sugebėjimus. Juk viena įmonė su panašiais darbuotojais ir įrengimais pagamina daugiau, kokybiškiau, mažesne savikaina nei kita įmonė.
Ir jeigu darbuotojas negali derybose dėl kainos (atlyginimo) paspausti darbdavio, vadinasi didžiąją vertės dalį sukuria ne darbas.
Pvz.krepšinio žvaigždės neverkia, kad klubas (ir jo savininkai) pasiima per didelę dalį vertės. Argi ne taip ?
Su krepšiniu pavyzdys ne koks – krepšininko atlyginimas dažniausiai yra agento ir klubo derybų klausimas. Dažniausiai pasitaikančios situacijos: klubas, jo savininkai nepatenkinti žaidėjo įnašu į rezultatą, todėl mano, kad moka per daug, tad tokiu žaidėju stengiamasi atsikratyti; agentas nepatenkintas laiku nemokamu atlyginimu ir komisiniais, todėl ieško žaidėjui naujo klubo; žaidėjo indėlis į klubo rezultatus yra didesnis nei jam mokamas atlyginimas, tada agentas jau turinti darbovietę darbuotoją stengiasi parduoti daugiau galinčiam sumokėti darbdaviui, atitinkamai sumokant kompensaciją pirminei darbovietei.
Taigi, kalbėdami apie krepšinį, mes realiai kalbame apie trišalius darbo santykius. Galima svarstyti, kiek toks modelis turi įtakos esamiems atlyginimams žaidėjų, kurie gerokai didesni nei darbo rinkos vidurkis. Jeigu mes hipotezę, kad agentų darbas leidžia padidinti darbuotojų algas, priimsime kaip teisingą, tada galima manyti, kad tai yra dėl trišalių darbo santykių. Deja, Lietuvoje praktiškai neegzituoja profsąjungos, kurios būtų trečioji suinteresuotoji šalis. O kaip galima matyti praktikoje vakaruose, profsąjungų buvimas leidžia tikėtis didesnio atlygio…
Dėl vadybinių sugebėjimų – ne veltui kaštai išskiriami į gamybos ir administracinius. Vadyba priskirtina administraciniam darbui ir jos sukuriamą vertę mes galim surasti atskirai kainos dalyje.
Bet visgi, ar sutinkate, kad koks geras agentas bebūtų, bet Jūsų į NBA už 1 mln USD per metus neparduotų ?
Ir sukuriamos vertės dalis labai smarkiai įtakoja derybines galias ? Juk gerą (kuriantį didelę vertę) darbuotoją pastoviai medžioja (headhunting) ?
Ir vėl nesate visiškai teisus – agentui nesvarbu, kaip žaidėjas žaidžia realiai, jis stengiasi jį parduoti už maksimalią įmanomą kainą. Tam reikalui, siūlydamas klubams jis žaidėjo karjeros geriausius momentus pateiks kaip nuolatinius jo žaidimo epizodus… Taigi derybos vyksta tik tarp klubo ir agento (darbdavio ir profsąjungos), o žaidėjui priklauso lemiamas žodis – tinka jam sudėrėtos sąlygos ar ne (t.y., dirbti ar ne už sudėrėtą atlygį).
O dėl to, kad klubai ir agentai „medžioja“ talentus, nėra ko ginčytis – iš jų tiek agentai, tiek klubai susikuria didesnę naudą nei iš eilinio žaidėjo. Deja, kalbant apie verslą, tas darbuotojų „medžiojimas“ yra daugiau išimtis nei taisyklė…
Beje, tokių verslininkų, kurie per metus nori užsidirbti milijonus, ir man tenka sutikti. Juos gyvenimas labai greitai į vietas sustato. Net jei pavyko kažką prichvatizuoti, jis ilgai neišsilaikys bet žinių, darbo, komandos. Istoriją tą parodė.
Taip, daliai tokių gyvenimas parodo, kur jų vieta, bet yra ir tikrai sėkmingų verslininkų su gera komanda, jau pasimokiusių iš ankstesnių klaidų, bet su tuo pačiu požiūriu ir nepagrįstais lūkesčiais.
Šiaip auksinės žiurkės pasekėjai visai teisingai pasakė. Turite būti tarp geriausių jei norite gerai gyventi. Jei esate vidutinybė… gyvensite vidutiniškai.
Tiesa, tas vidutiniškai labai priklauso nuo aplinkos.. suomijoj ir lietuvoj vidutiniškai skiriasi kartais, bet tendencija išlieka.
Daliau, o ar ubagas ir dūšioj yra ubagas?
Nelabai įžvelgiu koreliacijos. O dvasinių ubagų yra visose kastose. Apatinėse gal kiek daugiau.
Aš tai sakyčiau atvirkščiai 🙂
P.S. Mantai, čia dėl rūkymo vėl po 3 įrašus per dieną pradėjai kepti? 😀
Blyn… Nesiseka man nerūkyti, oi nesiseka… Prakeiktas stresas! Bet aš bandau ir bandysiu… Apie tai dar parašysiu. 😉
Na, tiesiog vedžiau loginę seką ir turėjau numatęs savo atsakymo variantą po taviškio komentaro, kokio tikėjausi… bet, deja, sugadinai mano planus pakalbėti… 😀
Bet turiu rimtą klausimą – kodėl vidutinybės „čempionų“ vaikai gyvena ne taip, kaip turėtų gyventi ir laiko save aukščiau nei vidutinybė? Čia retorinis klausimas, kurį vedu prie minties, kad kur kas dažniau aplinka įtakoja gyvenimą, jo būdą, nei norėtų pripažinti darbdaviai – darbuotojai pas juos dirba, nes tiesiog nėra alternatyvos, o ne todėl, kad jiems patinka, jie nori ir yra verti dirbti už minimumą (ne visada tai yra tiesa, bet dažnai taip būna).
Tarkim, esu vidutinybė ir noriu gyventi vidutiniškai, tai kodėl su minimaliu atlyginimu galiu pragyventi tik kaip ubagas?.. Čia dar vienas retorinis klausimas.
Kai pasižiūri kaip afrikoj gyvena plačiosios masės už 1-2 dolerius į diena.. pasijunti tikru turtuoliu. Net jei suvinę dengia sulopyti džinsai.
Beje, čia kitas aspektas – dažnai pasiturinčių valstybių pensininkai senatvę sutinka taip vadinamose trečiojo pasaulio šalyse, kur gali su savo pensija jaustis kaip milijonieriai… Kažkada buvo A. Čekuolio laida apie tokias skandinavų kolonijas…
Alternatyva (pradėti savo amatą ar verslą) visuomet yra. Tiesiog tai yra atsakomingumo klausimas. S.Covey savo knygoje apie 7 įpročius daug kalba apie atsakomybę. Angliškai atsakingas – responsable, able to choose the response.
Taip, verslą galima pradėti, tik reikia santaupų, kurios leistų pragyventi, kol verslas įsivažiuos…
Ir vėl ieškote pasiteisinimų. Aš nesuprantu, kaip Jūs pats dar nepastebėjote, jog visi Jūsų įrašai yra skirti pasiteisinimų ieškojimui? 🙂
Vieni mato pasiteisinimus ir „klijuoja etiketes“, kiti įvardija problemą ir ieško jos sprendimo būdų. Norėčiau iš tamstos konkretikos, jei galima, ką daryt. Pvz., kaip sukurti verslą nuo nulio, neturint jokių lėšų (net ir turto, kuriuo galima laiduoti paskolą), turint gerą idėją ir stengiantis išmaitinti šeimą (pats žmogus gal ir pabadautų, bet vaikai valgyt nori)?.. Aš atsakymą turiu, bet įdomu, ar Jūs suprantate, apie ką kalbate abstrakčiame lygmenyje su „pasiteisinimų ieškojimais“…
Kas trukdo pradėti verslą lygiagrečiai darbui ? Kas trukdo pradėti taupyti verslo pradžiai ? Kas trukdo ieškoti investitoriaus gerai idėjai ? Gal verta pradėti ne nuo verslo kaip tokio, o nuo amato ? Tapti LSD (laisvai samdomu darbuotoju) ?
Beto, dabar yra krūva programų ir paramų pradedantiems verslą. Jei jau bedarbis gali pradėt verslą http://verslas.delfi.lt/business/metus-nerades-darbo-vyras-emesi-verslo.d?id=39352137 , jau dirbančiam ir NORINČIAM tikrai nėra ribų.
Dviračiu važiuoti neišmoksi neatsisėdęs ant dviračio. Bet jei dviratis per aukštas, per žemas, spalva ne ta, oras blogas ir tt, tai matyt problema ne dviratyje.
Neriau, tai klausimas buvo Gintarui, nes jis man kaip papūga tą patį „pasiteisinimų ieškojimą“ jau kelintą kartą prikiša. O tai ką parašei, aš pats žinau ir sutinku, kad tai yra keli iš sprendimo būdų, bet, toli gražu, tai dar ne viskas. 😉
…o dėl dviračio… verslas yra rizika ir, deja, daugelis jos bijo… Man visai patiktų, kad žmonės nustotų bijoti, eitų velniop iš mažai apmokamų darbų ir pradėtų kažką savo… gal nusviltų, gal ne, bet tokiu būdu palengvėtų tiems, kurie neturi anei idėjų, anei sugebėjimų – darbo jėgos trūkumas paverstų juos „čempionais“… Deja, baime likti prie suskilusios geldos yra tvaresnė mūsuosna nei rizikuojančiojo šampano troškulys…
Daliau, iš JŲ kalbos tas vardas verčiasi ne kaip aukso žiurkė, o kaip auksinis patarimas ar auksinė mintis 🙂
Dėl posakio – verslas tai rizika. Aš manau, kad čia panašiai kaip automobilis. Važiuoti automobiliu irgi rizika. Tik klausimas, kada rizika didesnė, kai pats vairuoji (turi savo verslą) ar visgi kai tave veža kitas (dirbi kažkam)?
Geras palyginimas… Bet ta rizika važiuojant išauga, kai vairuotojas įkalęs… Deja, pas mus didelė (nesakau visi, nes tai netiesa ir nesakau, kad didžioji, nes tą reiktų apskaičiuoti) dalis darbdavių niekaip neišsiblaivo…
Tai lipk iš neblaivaus vairuotojo automobilio, ir pradėk pats vairuoti 🙂
O jei neišlipi, tai matyt tenkina situacija ?
Tai, žinoma, galima išlipti ir eiti pėsčiomis (gauti bedarbio ar kitas socialines išmokas), važiuoti viešuoju transportu (nuo vilko perbėgti ant meškos) ar net savo transportą įsigyti (savo versliuką įsukti), bet tam reikia kito sąskaitą pavažinėti (padirbti kitam), kad būtų už ką pirkti (tiek ir pinigėlių, tiek ir patirties pasisemti)… 😉
Taip Mantai, pripažįstu, kad kartojau, kaip papūga, nepyk, jei taip tave įžeidžiau.
Aš ir atsiprašau, jei per grubiai kažką pasakiau. Sunki diena buvo ir aš piktas bei bambantis kaip senas diedukas, su nostalgija prisimenantis Smetonos laikus ir pro langą matantis rūkantį šiuolaikinį jaunimėlį.
P.S. Visgi tavo „pasikartojimai“ man leido sudėlioti kiek kitokį įrašą šia tema – ne taip vadinami „pasiteisinimai“, kodėl taip blogai, bet konkretūs pasiūlymai, kaip pradėti savo verslą… 😉
[…] jog pusę uždarbio teisingo pasidalijimo principu dar turėtų tekti darbdaviui… Parašiau tada jiems atsaką šiokį tokį, tad nuorodą į aną straipsnį yra mano tuometiniame atsake. (Mokausi […]