Šiandienos įrašas turėjo būti kitoks, bet vakar Rokiškis padarė visai įdomų eksperimentą – pasidomėjo, ar jojo skaitytojai supranta buhalterinės apskaitos pagrindus. Kaip vėliau parodė komentarų gausa, kad nelabai…
Uždavinys buvo paprastas:
Taigi, turgus. Žmogėnas prekiauja kepurėmis. Po 50 litų. Ateina pirkėjas, duoda 100 litų, išsirenka kepurę. Ogi pardavėjas pamato, kad grąžos neturi. Nubėga pas kitą prekeivę, kaimynę ir paprašo iškeisti. Toji iškeičia. Prekeivis duoda pirkėjui kepurę ir grąžą, tas nueina. Po kiek laiko atbėga kaimynė ir ima rėkt, kad tasai 100 litų – padirbtas. Na, prekeivis, neturėdamas, ką daryt, duoda kaimynei 100 tikrų litų, o padirbtus pasilieka sau. Klausimas: koks prekeivio nuostolis?
Prieš skaitydami toliau, galite pamėginti paspręsti, kokį atsakymą gaunate. Nors Rokiškis jau aprašė TEISINGĄ sprendimą, pasakysiu, kad ir jūsiškis gali būti teisingas, nors ir būtų kitoks – viskas priklauso nuo požiūrio.
Buhalteriniu požiūriu uždavinys elementarus: santykiuose su bobule prekeivis išeina „pa nuliam“, t.y., gauna šimtą litų ir grąžina šimtą litų. O va su pirkėju – atiduoda kepurę už 50 litų, grąžą iš 100 Lt ir mainais gauna padirbtą kupiūrą – viso gaunasi 100 Lt. nuostolis!
Kaip galima matyti pas tą patį Rokiškį komentaruose, teisininkai kur kas greičiau geba išspręst šį uždavinį net nesudarinėdami balansų. Logika paprasta – pas ką lieka padirbta kupiūra, tas ir turi nuostolį.
Vat čia realiai prasideda įdomumas, nes teisininkai ir buhalteriai vadovaujasi visiškai skirtingais principais, spręsdami šį uždavinį. Kai teisininkai pasitelkia teisinę logiką, buhalteriai įsivelia į elementariąją aritmetiką, vadovaudamiesi trimis pagrindiniais buhalterinės apskaitos principais:
- Pinigų tvermės dėsnis: pinigai niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda.
- Nulių dėsnis: bet kuri operacija sumoje duoda nulį, bet kuris galutinis rezultatas (sumų suma) sumoje irgi duoda nulį.
- Klaidų paieškos dėsnis: visur, kur negaunam nulių, slepiasi kažkokios klaidos.
Vat čia ir šuo pakastas! Pinigų tvermės dėsnio laikymasis, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, realiai šiuo atveju negalioja! Pinigai atsirado iš nieko – tai ta padirbta kupiūra, kuri įgauna 100 Lt vertę net trijose transakcijose – mainuose su pirkėju bei du kartus mainuose su bobule! Buhalteriniu požiūriu ta padirbta kupiūra figūruoja kaip nulis. T.y., atiduoda už dyką, pasimaino su bobule už pinigus duodant nieko ir galiausiai grįžta niekas ir gaunasi minusas.
Viskas teisingai, bet reikia turėti omeny, kad mainai už dyką nevyksta!!! Yra mainomi objektai, kurie šiuo atveju trys – prekė, pinigai ir padirbta kupiūra. Taip, ta padirbta kupiūra šioje uždaroje sistemoje įgauna 100 Lt vertę, nes už tiek vyksta mainai!
Sakysite, kad bobulė nesutiko su mainais, kai atėjo grąžinti padirbtą kupiūrą? O apie prekių grąžinimą esate girdėję? Įvyko sandėris, bobutei nepatiko jos gauta prekė ir ji ją grąžino. Viskas. Pasikartosiu, kad šioje uždaroje sistemoje, nuostolio nėra. Juolab gali grįžti pirkėjas ir atsiimti savo padirbtą kupiūrą (kuri galbūt pirkėjui ir nėra padirbta), grąžindamas nepatikusią kepurę.
Esminė taisyklė, kalbant apie mainus, yra ta, kad mainai vyksta tada, kai abi sutartis susitaria dėl mainų. Kita taisyklė – pinigai (kaip bet kuri prekė) verti tiek, kokią vertę jiems suteikia žmonės.
Šioje vietoje prisiminiau istoriją, nutikusią mano tėvui. Atsimenat senesnes dviejų litų monetas? Taigi, kartą parduotuvėje tėvas gavo grąžos du litus, nuėjo į kitą parduotuvę, norėjo sumokėti, bet nepriėmė iš jo tų dviejų litų, grįžo namo, pažiūrėjo… Padirbti! Tiesiog su klijais užklijuotas ant 50 rusiškų kapeikų folijoje padarytas dviejų litų monetos įspaudas… Na, galima būtų laikyti, kad tėvas patyrė dviejų litų nuostolį, nes niekas to padirbto pinigo nenorėjo, o apie 50 kapeikų neverta net kalbėti… Bet ne viskas šioje istorijoje baigėsi taip nelaimingai… Nunešė tėvas tuos du litus į antikvariatą, parodė rusišką monetą… Pasirodo, kažkokia iš retesnių, tad pasiryžo iškart nupirkt už 5 Lt. Kitas kolekcionierius, buvęs ten, pasiūlė 10 Lt, nes tai padirbta moneta ir reta moneta viename… Nepardavė tėvas tų dviejų litų, atnešė man, nes žinojo, kad ir aš šiek tiek kolekcionuoju…
Taigi, kartais ir bevertis daiktas įgauna vertę, tad ar galime sakyti, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta?..
UPD: P.S. O ar supratote, kad šis įrašas glaudžiai susijęs su viena populiariausių įmonių sukčiavimo formų – fiktyviais sandoriais, paprasčiau „pinigų plovimu“, kai įmonė X perka iš įmonės Y turtą, kuris nieko nevertas arba nieko nesumoka?.. Vienoj buhalterijoj turtas figūruoja, kitoj jau eina minusiukas…
Tame įraše neįmanoma pasakyti koks nuostolis, nes pats uždavinys suformuluotas neteisingai. Va jeigu sakyti, kad žmogus nusipirko paskutines 2 kepures po 50Lt ir kitas pirkėjas paprašė vieną perleisti jam už 50 Lt įkišdamas padirbtą 100Lt kupiūrą, tai žmogelio nuostolis būtų 100Lt. O dabar kai neaiški kepurės savikaina, tai teisingas atsakymas yra 50Lt+kepurė. Patingėjau skaityti, komentarus ar kas nors atkreipė į tai autoriaus dėmesį ar ne.
Atkreipė dėmesį, bet ir pats autorius savo įraše nepamiršo paminėti, kad nereikia kreipti dėmesio į kepurės savikainą, pelnus ir t.t. 😉 Ir šiuo atveju visa tai realiai nesvarbu, nes galima daryti ir tokių prielaidų, kad kepurė vogta, tai praradęs vogtą kepurę, pardavėjas patyrė tik 50 litų nuostolį. O jei dar tas 50 litų buvo padirbtas, nes uždavinyje neparašyta, kad nepadirbtas. Ir išvis, galima manyti, kad kepurė vogta, o visi pinigai padirbti… 😀
Kvaila rašyti apie turgų, kepurę ir prašyti nekreipti dėmesį į savikainą. Vietoje turgaus valiutos keitimo punktas, vietoje kepurės doleriai. Viskas aišku ir suprantama, ir nereikia aiškinti į ką kreipti dėmesį, o į ką ne. Dabar tai…
Ponuli, apmokestinu šį savo komentarą 500 litų, prašom parašyti savo adresą, kad galėčiau išsiųsti jums faktūrą.
Beje, kalbant apie paradoksus uždavinyje ir teisinę logiką, tai iš tikro uždavinyje nėra aiškiai pasakyta, kad tikrai tas 100 litų padirbtas, t.y., daugelis spręsdami priima tai kaip faktą, leidžiantį padaryti išvadą, jog nuostolis 100 Lt. Bet tas padirbtumas – tai tik vienos rėksnės nuomonė (galbūt baimė ar nenoras turėti stambesnių kupiūrų, nes pačiai grąžai neužtenka ir reikia keistis). Nėra jokių faktinių aplinkybių, leidžiančių tvirtinti 100 Lt padirbtumo faktą, tad skaičiavimuose daroma prielaida, kad pinigai yra padirbti yra grynai subjektyvi.
Įdomu, ar pats autorius suvokia, kokį marmalą pradėjo su savo eksperimentu ir kokias prielaidas interpretacijoms suteikė?.. Nors, pasak jo pasakymo, kad uždavinys skirtas pasitikrinti minimaliausioms finansų valdymo žinioms, tuo galima abejoti… 😀
Gerai čia su tom monetom išėjo. Nos pamenu istoriją… sovietiniais laikais buvo masiškai padirbinėjamos „nikolaškės“. Taip buvo vienas iš būdų legalizuoti „pogrindinį“ auksą.. neretai tokios monetos turėdavo aukso daugiau nei orginalai 😀
Dėl masinio nikolaškių padirbinėjimo – truputį (gal ne visiškai, bet bent dalinai) mitas. Ir dėl aukso kiekio. Pas originalias nikolaškes aukso praba pakankamai aukšta, kad sudėtinga ten smarkiai daugiau pridėt.
Tiesiog buvo toks sovietinis detektyvinis kino filmas, kuriame pasakota apie šlovingą sovietinių prokurorų darbą, kur jie atskleidė baisų nusikaltimą – bandymą tokiu būdu legalizuoti nelegalų auksą. Istorija gal ir turėjo pagrindą, bet šiaip jau pernelyg sudėtingi tokie mechanizmai, kad pasiteisintų.
Nežinau kaip ten ištikro buvo. Kai jaunystėje „numizmatiku“ buvau tai pas mus pasakodavo legendas.. apie novodielus tarp kurių pasitaiko sunkesnių nei priklauso 🙂
Tikrai taip, ponuli. Tame ir yra esminis momentas – sistema yra uždara, joje galioja pinigų tvermės dėsnis, jie iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta.
Teisininkų ir buhalterių požiūris čia sutampa viename taške, bet visai dėl skirtingų priežasčių: teisininkas nieko neskaičiuoja ir viską laiko savaime teisingu dalyku (net jei kas neteisinga – tai reiktų įrodyti atskirai), o mato tik tą padirbtą banknotą. Buhalteris mato viską, kaip teisingą, nes remiasi buhalterijos dėsniais, tačiau galutiniame etape išvalo nuo neteisingų, atranda neatitiktį nulių dėsniui, ir ją užrašo į nuostolius, vėl grąžindamas nulį, klaidą apdirbdamas teisingai. Nuostolis, savaime aišku (savaime aišku finansistui, bet ne kitiems), sudaro tiek, kiek sudaro tas banknotas.
O apie tą padirbtų pinigų vertę ir juodąsias maklevones – taip, yra ir tai, bet tai jau ne iš pinigų skaičiavimo, o iš vertės suteikimo pinigams sferos.
Taip, į vertės suteikimo pinigams sferą ir mėginau šiek tiek įlįsti… 😉
Man šiaip įdomiausia, kad analizuojant žmonių algoritmus, kuriais jie gauna vienokį ar kitokį sprendimą, galima daug daugiau pasakyti apie pačius žmones, nei jie norėtų apie save papasakoti… Praktiškai dabar apie kiekvieną komentatorių galėtum neprastesnę analizę padaryti, nei kad padaryta su pačiu uždaviniu… Pažink savo priešą, tsakant. 😀
Taip, apie žmones galima daug pasakyti pagal tai, kaip jie skaičiuoja. Man labai įstrigo vienas žmogus, kuris teisingai suskaičiavo, sustatęs didžiulį stulpelį skaičių. Ir kitas žmogus, kuris pats susigalvojo balansų dėsnį 😀
Bet aš, vis dėl to, neplakčiau visgi makro reiškinių su buhalterija. Žinoma, yra taškų, kur tai susisiekia (kad ir tame prekės vertinime), tačiau skirtumai visgi tokie, kaip tarp Niutono mechanikos ir reliatyvumo teorijos. Suprasti tą reliatyvumą įmanoma tik su sąlyga, kad yra geras ir vienareikšmiškas klasikinių metodų suvokimas. Priešingu atveju gaunasi klaidžiojimai po sąmokslo teorijas.
Šiaip dar vienas įdomus aspektas – uždavinys yra visai netoli paskutiniu metu pagarsėjusio kasininkių hipnotizvimo, kai parodoma viena kupiūra, paskui ištraukiama kita, grąža paimama nuo pirmosios ir panašių sukčiavimo atvejų. Tereikia tik priversti kitą daryti daug operacijų galvoj ir didelė tikimybė, kad jis suklys…
Oj, tie tai yra išvis geri atvejai su sukčiais. Jo, čia minčių sukyla irgi. Hmmm…
Va, puikus uždavinio pavyzdys: http://www.radiocool.lt/greiti-pinigai/