Švietimo sistema turi tiek problemų, kad visų jų įvardinimas reikalautų gausybės laiko išsamiai analizei. Dėl šios priežasties straipsnyje akcentuojama masinio pritaikomumo problema, tapusi esmine švietimo sistemos blogybe, atsispindinčia skirtingose ugdymo pakopose.
Darželis. Ši ikimokyklinio ugdymo įstaiga Lietuvoje dažnam vyresnės kartos atstovui asocijuojasi su savotišku konclageriu, kuriame išlieka tik stipriausias ir geriausiai sugebantis adaptuotis prie šio kalėjimo prižiūrėtojų, vadinamų auklėtojomis, taisyklių: nežaisti, netriukšmauti, nelakstyti, nevalgyti, nedaryti, neliesti ir kt. Tarp visų šių draudimų yra vienintelis tyro oro gurkšnis – taip vadinamas ,,pakaitukas“, kurio metu vaikai suvaromi į gardus ir verčiami miegoti. Įdomios bausmės nenuoramoms – jiem liepiama nusimauti ,,triusikėlius“ ir ramiai gulėti po antklode net, jei nenori miegoti. Tokiu būdu žalojama bepradedanti formuotis seksualumo samprata vaiko sąmonėje, kas vėlesnėje vaiko raidoje gali išaugti į ekshibicionizmo proveržius. Yra ir kitų būdų pažaboti vaikų ,,hyperaktyvumą“, kuriomis nesibodima naudotis, neatsižvelgiant į individualius vaiko poreikius.
Vaikų lavinimo problema taip pat aktuali. Gabumų atskleidimas – viena iš šiai instancijai deleguojamų funkcijų – paskęsta vidinių problemų sprendimo liūne. Darželiai perpildyti ir vaikai tampa tik priemonė užsitikrinti geresnį infrastruktūros finansavimą. Profesionalių darbuotojų stygius sąlygoja nesibaigiančias laukiančiųjų eiles, kol jų vaiką dažnai už ,,atkatą“ priims vien tik tam, kad jis ten patirtų įvairias smurto formas iš savo bendraamžių, nebesulaukiančių dėmesio iš savo ankstesnių auklėtojų.
Mokykla. Nuolat draskoma reformų ir nuolatinio mokytojų nepasitenkinimo užimama padėtimi visuomenėje, ką dalinai sąlygoja ir jų gaunamas atlygis už atliekamą darbą, ši ugdymo įstaiga nepriklausomybės laikotarpiu tapo nepilnaverčių visuomenės narių kalve, iš kurios retas išeina be defektų. Apmaudu, bet mokyklinio amžiaus vaikai pasmerkti tapti valstybės eksperimentiniais gyvūnais, kurie ant savo pečių vėliau, pabaigę mokyklą, pajus išsilavinimo spragas ir stengsis jas užkaišyti televizinės ar grupinės kultūros elementais.
Pastebima tendencija, kad mokyklinės kultūros fenomenas juntamas mokytojų ir mokinių tarpusavio santykyje, kai mokytojas niveliuojasi su savo mokiniais, prarasdamas savo autoritetą jų akyse. Kompetencijos ir charizmos trūkumas tampa priežastimi, kodėl įsigali grupinis mentalitetas, kai lyderio poziciją užima deviaciniu elgesiu pasižymintis tos grupės narys. Tai lemia, kad bet kokia individualaus intelekto apraiška tampa grupinio atstūmimo priežastimi, ko vengia besiformuojantis protas.
Universitetas. Ši ugdymo įstaiga turbūt verta išsamiausios analizės, nes čia glūdi veikiausiai didžiausia spraga visoje švietimo sistemoje, nes išėjęs visą ugdymo kursą, vadinamą bakalauro studijų pakopa, žmogus pasiklysta darbo rinkos džiunglėse, nes jo įgyta kompetencija neatitinka esamų darbdavių reikalavimų. Visa tai yra sąlygota daugelio priežasčių, kurių viena glūdi mokyklą baigusių asmenų požiūryje į savo ateities perspektyvas ir universitetinio diplomo svarbą jų būsimos karjeros kelyje. Dėl šios priežasties diplomo siekiama bet kokia kaina, kas lemia iš to kylančias problemas: kyšius, nusirašinėjimą, mokslinių darbų pirkimą ir pan.
Universitetas nutolo nuo savo esminės funkcijos – požiūrio formavimo – ir tapo ,,prostitute“, už atlygį suteikiančia tam tikrą malonumą. Dėl šios priežasties studijos tapo tokios populiarios, kad ruošiamų ,,specialistų“ kiekybė neigiamai veikia kokybines to paruošimo charakteristikas.
P.S. Paskelbta: 2008-02-25 22:27
