Eina senis (na, koks senis?! jaunuolis, bet kažkaip jau įpratome vyriškos lyties veikėjus seniais vadinti…) pasišvilpaudamas ryte į darbą. Žiūri – ant šaligatvio didelė, įmitusi žiurkė guli, neaišku, ar kvepuoja… Išsitraukė savo išmanųjį telefoną, nufotografavo ir, žinoma, įkėlė iškart „snukiaknygėn“, kaip daro dažnas šiais laikais… Suprantama, reikia „užtaginti“ vietą, šalia kurios toji žiurkė guli – tai vienas viešbutukas ar tai restoraniukas…
Po kelių dienų gauna žmogelis kvietimą apsilankyti komisariate pas tyrėją, nes gautas skundas… Viešbučio direktorė parašė „zajavą“ lyg ir už dalykinės reputacijos gadinimą, lyg ir už garbės bei orumo įžeidimą – nelabai supratau, už ką.
Na, nežinau, kaip vertinti šią istoriją, kuri dar nesibaigė – pats daug (jei galima iki 5 vadinti daug) metų pradirbau su viešbučiais ir tikrai nemalonu, kai klientai nufotografuoja ir paviešina pelėsio, voratinklių ir pan. nuotraukas kažkur internetuose (žinoma, daug nemaloniau, kai įsiveržia laidos „Farai“ filmavimo komanda, bet čia kita istorija). Kita vertus, tvarkytis reikia ir viduje, ir išorėje! Vietoj to, kad parašytų „ačiū už pastabą, žiurkė pašalinta“, nešti pareiškimą policijai… Čia jų pasirinkimas – kas aš toks, kad teisčiau… Senis dabar turės papildomų problemų…
Moralas šios istorijos paprastas – nefotografuokit žiurkių ir nekelkit jų nuotraukų kažkur, bo dar užtampys kas nors po visokias instancijas. Gera ramią galvą turėti.
