Vienas restoranas neseniai sumokėjo už šikną, kad ji nepapultų į eterį. Sėdėjo žmogus internetuose, ieškojo, kur čia pavalgius, ir rado nuotrauką, kurioje šiaip gražus interjeras, bet kažkur fone boluoja pritūpusios darbuotojos praskirstukas… Žinoma, kaip dera atsakingam piliečiui, „printskrynino“ nuotrauką, pažymėjo dalį užpakaliuko ir nusiuntė restoranui, kad arba jie pavalgydina ir pagirdo jį nemokamai, arba nuotrauka atsidurs įvairiuose internetuose.
Restorane kilo klausimas, ką daryti, nes tai baisi tragedija – visi pirštais užbadys, pašieps, pajuoks… Sakiau aš jiems, kad tegul džiaugiasi, jei kažkur internetuose papuls, gal žmonės dalinsis, kalbės ir važiuos į restoraną garsiojo praskirstuko ieškoti… Gal net pats A.U. apsilankytų ir kokią antį parašytų… Juk būtų tokia reklama ir dar už dyką!
Neklausė manęs niekas, nes juk šikna. Tai ne lygis, ne prestižas, ne kompetencija, o paprasčiausia, liaudiškai tariant, „žopa“, kuri ištiks gerą restorano įvaizdį… Na, gerai, galvoju, mokėkite, jei taip norite – pinigai tai ne mano, bet čia vienur rinkodaristai verčiasi per galvą, kad sumąstytų kokią nors nesąmonę, kad padidintų žinomumo, pritrauktų žmonių, o čia proga nieko nedarant išgarsėti. Stovi restoranas tuščias ir stovės toks iki pat Naujų… Šikna, tsakant.
