Šiandien kažkokia darbo šventė ir nedarbo diena viename. Veikiausiai todėl, kad, rodos, kažkur tai gūdžiais 1993 m. šią dieną įsisteigė demokratinių darbo žmonių (LDDP, jei kas tokią prisimena) „mylėtoja“ Tėvynės Sąjunga. Vat ir padarė darbo liaudžiai šventę per darbingiausią metuose dieną – nedarbo dieną (tpfu, bet juk čia tie kubilai, kurie nori panaikinti nedarbo dieną, tad autorius totaliai nusišneka)!!!
Ai, o ši diena tai dar įstojimo į NATO (o kadangi dar ir aviatorių diena, tai išvis jų lėktuvai amžiams skraidys mūsų padangėje)… khe, khe… ES diena. Tai tikra šventė, kurią galime švęsti už europinius pinigus… Kuku! Kuku! Kū kū?!
Šiandien dar gegutės diena! Keliu tostą už visas tauraus elgesio moteris, pasigimdžiusias vaiką, palikusias jį tėvo ar tėvų globai ir išrūkusias į milanus modelio darbo ieškoti… Už jus, mielosios!
Tik įrašą pradėjau rašyti ne dėl šventės… Dėl jos tik laiko įrašui turiu. Įrašą rašau dėl savo komentaro socialiai atskirtame tinkle po straipsniu apie tai, kad lietuviai visiški nevykėliai – nedirba ir nemoka dirbti, tad jų produktyvumas mažas.
Mano komentaras besidyvojančiai ž
emu produktyvumu procesų ir internetų žvaigždei, lietuviškajam vadybos guru ir sensėjui buvo toks bukai paprastas, kad turėčiau nedelsdamas jį ištrinti, bet man patinka demonstruoti savo bukumą, tad:
Jums turbūt ne naujiena, bet atsimenu tris darbo pokalbius, kuriuose viename sakinyje iš darbdavio nuskambėjo frazės: „mokėsiu už atliktą darbą/rezultatą“ ir „mokėsiu minimumą“. Išvada? Kiek moka, tiek ir padaro, nes darbuotojas ne kvailys – minimalus atlyginimas reikalauja minimalių pastangų ir minimalaus rezultato.
Kai tiek daug kalbama apie socialinių pašalpų veltėdžius, jaunimą, kursai nenori ir nemoka dirbti ir darbo ieškoti, MMA didinimą ir t.t., šis mano komentaras man pačiam yra tarsi nušvitimas, kurį jau ne viename mano įraše buvo galima atrasti. Taip, aš genijus!
Akyse regiu ten konfliktų debesėliuose sklandančius baltus arklius (Pegasą, nu) ir tariu žodį, kuris taps kūnu, kursai dulke buvęs, dulke pavirs! Nors gal paliksiu skrajoti debesyse labiau ir stipresnių apsirūkiusiems…
Niekas nenorėjo mirti… t.y., dirbti! Tai galėtų būti šio įrašo pavadinimas. Tai galėtų būti įrašas apie darbdavius, kurie kviečia į darbo pokalbį, išsako reikalavimus, pasiūlo minimumą ir, geriausiu atveju, komisinius nuo, pvz., pardavimų. Tai galėtų būti įrašas apie tai, kaip darbdaviai nenori mokėti daugiau bandomojo laikotarpio metu ir tik po jo, jei tenkins rezultatai, apsvarstyti bazinio atlyginimo kėlimą. Tai galėtų būti įrašas apie nenorą investuoti į darbuotoją, baimę jį kaip investiciją prarasti, nenorą suteikti jam norą dirbti ir siekti kažko…
Taip pat, tai galėtų būti įrašas apie nemotyvuojančius darbo pokalbius, kai pakalbėjęs matai, jog perspektyvos siekti kažką nėra, kad norint uždirbti iš komisinių reikia įdėti neproporcingai daug pastangų, lyginant su nieko nedarymu (veiklos imitavimu, jei tiksliau), kai gauni garantuotą bazinį atlygį.
Tai galėtų būti įrašas apie viską ir apie nieko… Deja, šiandien aš tiesiog sveikinu visas gegutes ir tariu – kukū!
