Author Archives: Mantas

Vienas doleris per dieną…

Pinigai – pati geriausia tema šv. Valentino dienai… Būtent šiai dienai taupiau šį įrašą kokią savaitę ir džiaugiuosi, kad ne aš vienas toks. Štai ir „Pinigų kartoje“ kasininkė prabilo apie pinigus, t.y., sąskaitas, kurios viršija algą. Paskaitėte?

Žinoma, daugiau kaip ir galėčiau nieko neberašyti – viskas lyg ir aišku, bet prieš kelias dienas toks ponas Regimantas viename socialiniame tinkle labai gražiai parašė:

Jaunimas nenori dirbti. Arba jeigu jau nori – tai nesunkiai ir už brangiai. Kooperatyvų laikais, vėliau – nepriegulnybės pradžioje aš pats savarankiškai ieškojau papaildomo uždarbio laisvalaikiu. Pradedant tuo, kad nuėjau į gertai esančią gamyklą ir paklausiau, ar nereikia pagalbinio darbuotojo vakarais, baigiant tuo, kad po antro kurso jau irbau pagal specialybę, sukausi kaip vover rate, kad ir darbdavys būtų patenkintas ir mokslai nenukentėtų. Nes nebuvo kaip kitaip. O norėjosi ir apsirengti, ir merginai gėlių padovanoti, ir kavinėje pasėdėti bent kartais (na kiek mergina su tavim romantiškai vien tik vaikščios parkų takeliais). Automobilio norėjosi – bet kokio, kad tik važiuojanti būtų.

Prabėgo dvidešimt nepriegulnybės metų ir per tą laiką užaugo nauja karta. Karta, kurios pamatas – saugūs, sotūs ir šilti tėvų namai. Karta, kuri užaugo terpėje „mes vargome, tegul bent vaikams nieko netrūksta, kad galėtų mokytis ramiai ir siekti aukštumų gyvenime“.
Va išeina tokie „šiltnaminiai“ pabaigę mokslus. Atsistoja gatvės viduryje ir nustemba – kodėl čia niekas iš darbdavių jų negraibsto ir dėl jų nekovoja? Kodėl niekas bandomojo laikotarpio metu nenori mokėti 2500Lt į rankas ir 3000Lt po bandomojo? Kodėl…. gyvenimas toks žiaurus ir negailestingas? Ir kodėl aš niekam nereikalingas?

Vienas pavyzdys, kuris jau darosi tipinis mano draugų rate: mergiotė baigė mokslus. Kažkas susiję su aplinka, dizainu ir t.t. Pusmetį Vokietijoje kažkokioje skylėje plovė indus ir nusprendu, kad „ne caro tai reikalas“ parvažiavo namo pas tėvus. Darbo jokio neturi. Vieną kartą ten nuėjo, kitą kartą – ten į pokalbį. Nieks nepaėmė – rankas nuleido.
Dabar sėdi namuose, gyvena iš tėvų duodamų rankpinigių, už nieką nemoka ir nieko neveikia. Bet užtat snukiaknygėje per dieną – virš 20 įrašų. Trololo…lololo… kur tas mano svajonių princas ant balto Bentley jodinėja…?

Jos motina pradėjo dūsaut – va kokia krizė, sėdi vaikas namuose, darbo negauna…
Pala, sakau, bene baigėsi visi skelbimai Norfoje ir Maximoje, kad reikia darbuotojų? CV ir CV-online bankrutavo? Delfis skiedžia, kad darbdaviai neranda darbuotojų?
Nespėjus baigti sakinio – tu KĄ!!! Į NORFĄ??? ŽINAI KOKS TEN PRAGARAS???

Nutilau… Tegul…
Mano žmona, dar studijuodama VGTU lankėsi ekskursijoje „Vingyje“. Grįžo namo apstulbusi – TU NEĮSIVAIZDUOJI…! Ten moterys palinkę vielutes kineskopams vynioja už kelis šimtus litų! Jai tai buvo puiki motyvacija ir spyris siekti daugiau, nei tos pageltusios vielučių vyniotojos pasiekė.
Tai va jei mano vaikas imtų zysti „nėra darbo“ – mikliai nusiųsčiau į „Makdonaldą“. Tegul pasidulkina už minimumą pora mėnesiukų – mikliai atsiras noro ieškotis, siekti ir daryti.

Darbo – yra. Tik pas dabartinį jaunimą – noro dirbti nėra. Auga dibilų karta. O visi kaltina vyriausybę, mol pražiopsojo.
Vyriausybė pražiopsojo tik vieną dalyką – uždraudė vaikus lupti diržu. Visa kita – „motyvacijos“ klausimas, kurį dar galima vadinti botago ir pyrago principu.

Tai tikrai teisingas ir protingas komentaras, kurį iššaukė diskusija apie tai, kas trukdo jaunimui susirasti darbą ar pradėti nuosavą verslą. Su ponu Regimantu sutinku visu šimtu procentų – jei per mažai uždirbi, daryk viską, kad uždirbtum daugiau, mažindamas kaštus ir/ar dirbdamas daugiau… Nenuostabu, kad vargšei kasininkei tokie patarimai ir duodami iš protingų ir išsilavinusių „Pinigų kartos“ skaitytojų, pvz., keisti butą į mažesnį, keisti darbovietę ir pan. „Elementaru, Vatsonai!“ – mažinti kaštus, didinti pajamas…

Deja, realybė yra bjauresnė už teoriją… Štai prieš kelias dienas skaičiavau, kiek aš uždirbu, kiek sumoku mokesčiams ir t.t. Ne paslaptis, neseniai pakeičiau darbovietę… Iš dalies dėl pinigų… Dabar uždirbu nemažai… Daugiau nei minėtoji kasininkė. Tačiau…

Skaičiavau, skaičiavau ir atradau, kad realiai aš uždirbu dabar tiesiog vieną dolerį per dieną. Čia atskaičiavus visas tas išlaidas, kurios būtinos, man norint gyventi ir dirbti. Reikia mažinti išlaidas ir didinti pajamas!

Pajamas aš didinu. Va, pakeičiau darbovietę, turiu papildomos apmokamos veiklos po daro, dar ieškausi kokio pusės etato ir kitų apmokamų veiklų. Realiai, kai pagalvoju apie minimumą gaunančius, mano pajamos gerokai didesnės ir aš dar jas auginu kaip kokį mažą vaiką. Tik problema, kad išlaidos irgi nestovi – jos auga kaip ant mielių! Ir nekalbu vien tik apie infliaciją…

Infliacija – tai ypač pastebima per kiekvieną apsipirkimą. Turim šeimoje sąrašiuką prekių, kurias paprastai ir perkame, ir puikiausiai matome, kaip galutiniame čekiuke skaičiukai, nurodantys, kiek reikia mokėti, kyla… Mokesčiai… Mokesčiai irgi kyla. Dar ir būsto nuomos kaina padidėjo…

Taigi, nepaisant to, kad pajamos auga, nepaisant to, kad mažiname išlaidas (pvz., rūkymui, apie ką minėjau anksčiau), viską suvalgo kylantys išgyvenimo kaštai. Taip ir vargstame prie tos pačios suskilusios geldos.

Reikia susirasti pigesnį būstą?! Ieškome!!! Nėra tokių čia. Reikia dar geriau apmokamo darbo?! Ieškome!!! Nėra čia tokių taip pat. Užtat, „norint prakusti“, belieka arba viltis, kad „nematoma rinkos ranka pati viską sustatys į savo vietas“, arba paprasčiausiai „emigruoti ir džiaugtis oriu ir ramiu gyvenimu“.

Vienas doleris per dieną… Tai daug! Nesvarbu, kad sakoma, jog tiek uždirbama trečiojo pasaulio šalyse, kur darbo jėga pigi. Nesvarbu, kad dar reikėtų palyginti tose šalyse žmonių sumokamus mokesčius, kad įvertintume, kas lieka, palyginimui. Atrodo, kad visgi ten tas doleris ir lieka – šildymo paprasčiausiai nėra, už kurį susimokėti čia žmonės net vestuvinius aukso žiedus, senelių palikimą sidabrinių įrankių pavidalu ir kt. neša į lombardą…

Manote, aš čia paaimanavau, paverkšlenau, siekiu kažkokios atjautos ir gailesčio ir pan.? Ne, aš džiaugiuosi! Džiaugiuosi ne todėl, kad turiu darbą, turiu namus… Džiaugiuosi, kad šiandien, šv. Valentino dieną, per televiziją, išeidamas į darbą, išgirdau, jog tik 1/3 šalies gyventojų atsidūrusi ties skurdo riba (tuo mes lenkiame latvius, rumunus ir gal kažką dar). Vadinasi, 2/3 toli, labai toli nuo tos skurdo ribos – per tą patį komentarą pasakojo, kad ši atskirtis dėl to, jog nebeliko viduriniosios klasės, kad liko tik turtingi ir vargšai… Aš nesu vargšas! Vadinasi, esu labai labai turtingas… Su tuo save šiandien ir sveikinu – su vienu doleriu per dieną.

Tagged , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos