Veikiausiai nei vienam žmogui nepatinka, jei kas nors svetimas ir nekviestas kapstosi jo darže. Tai, kas yra mano, yra mano. Aš ten atidaviau save. Specializavausi. Mokiausi. Studijavau. Esu šios srities ekspertas, specialistas ir pan.
Pradėsiu nuo to, kad pristatysiu savo specializaciją – aš esu… diplomuotas erotikos ekspertas. Būtent! Tikiu, yra ir daugiau žmonių, savo aukštojo mokslo diplomais galinčių paliudyti, kad yra erotikos reklamoje, kine, dailėje ir t.t. ekspertai. Aš vienas iš jų. Tikras erotikos specialistas.
Abejoju, ar kokia Milda Bartašiūnaitė, kuri tituluoja pati save sekso eksperte, ar tai a.a. Skirmantas Valiulis, dar vienas legendinis erotikos ekspertas, gali (-ėjo) pamojuoti savo diplomu ir pasakyti – „va, žiūrėkite ir tylėkite, nes aš specialistas!“ Mes, tikrieji savo srities žinovai, tokius švelniai vadiname apsišaukėliais, šarlatanais, diletantais, juokdariais etc…
Prabilau apie tai ir apie diplomą ne be reikalo. Pirmiausia, studijos, mokslas, ar kaip ten pavadintume, jos p(r)adeda formuoti tam tikros srities specialistą. Žinoma, galima bergždžiai pradėti diskutuoti, ar diplomas būtinas ir pan. (čia kaip kažkada televizijoje populiari „diskusija“ apie Mantą Petruškevičių kaip mados žinovą…), bet specialistui būtinas pripažinimas – tik tada jis tampa ekspertu, kai yra visuotinai tokiu laikomas.
Čia turėčiau pasakyti, kokia antroji priežastis… Tai yra prisiminimas. Prisiminimas iš studijų laikų apie vieną teisės dėstytoją. Garbingą advokatą. Buvusį teisėją. Buvusį prokurorą. Tikrą teisės žinovą, kuris pasakė vieną keistą dalyką, kurio iki šiol iki galo nesuprantu, bet apie tai truputį vėliau.
Taigi, turėjom mes teisės paskaitų, turėjom ir dėstytoją. Paskaitos vykdavo kas antrą savaitę ir trukdavo kokias tris valandas. Turintieji geresnę uoslę tvirtindavo, kad advokatas visada į paskaitas ateidavo su kvapeliu. Turintieji geresnę akį sakydavo, kad apsirengęs kostiumu, kuris kainuoja ne vieną tūkstantį litų, o dar batai… Jis pats sakydavo, o ir kiti manė, kad gerai uždirba…
Niekada (po pirmų dviejų paskaitų) su draugais jo paskaitose nepasirodydavom pirmą valandą – ramiai išgerdavom alaus, parūkydavom, padiskutuodavom apie gyvenimą. Nebūdavo priežasties ten eiti – sužymėdavo lankomumą (tą darė jis vienintelis, o buvimas nepriklausydavo nuo atėjimo laiko) ir pasakydavo, ką reikia perskaityti iki kito karto (tai padarydavo labai lėtai). Tada visi išeidavo, mes su draugais ateidavom į paskaitą, nes tik tada ji ir prasidėdavo…
Teisininkas, advokatas, „be penkių minučių“ politikas, būdamas tokiame pačiame blaivumo stovyje (kaip tvirtina liudininkai) mums paporindavo daugybę įdomių nutikimų iš savo praktikos: kaip girtas sudaužė mašiną ir neliko kaltas, kaip „išsuko“ vieną ar kitą nusidėjusį ir t.t. Pagrindinis dalykas, kurį įsisavinome per jo paskaitas – „teisybė, teisingumas neegzistuoja, yra tik geras ir labai geras teisininkas“.
Taigi, veikiausiai jau supratote, kad ruošiuosi kalbėti apie teisę, o veikiau teismus, tesėdamas duotą pažadą sau, kad prisijungsiu prie inicijuojamos, bet, deja, nelabai gyvybingos diskusijos. Tačiau tai padarysiu ne šiame įraše, o artimiausiame. Šiame tik išsakysiu dar vieną apkalbėto dėstytojo mintį…
Vieną sykį, eilinį kartą žmogui besigiriant apie savo honoraro dydį, jo buvo paklausta, tai ko jis čia dar dėstytojauja, eikvoja brangų advokato laiką mums, studenčiokams. Galiu praktiškai tiksliai pacituoti jo atsakymą:
„Matote, joks teisininkas – advokatas, prokuroras ar teisėjas – negali viešai kritikuoti ar aptarinėti teismų darbo, priimtų sprendimų. Aš galiu, nes šalia to, kad esu advokatas, dar esu praktikuojantis teisės mokslų daktaras…“
Nežinau, kiek tame tiesos – nesu teisininkas, bet turime pirmą oksimoroną: profesionalas, specialistas, praktikas, išskyrus retas išimtis, negali kritikuoti savo kolegų, padėti jiems vystyti savo kompetencijas ir tobulinti visą teisinę sistemą. Jei nėra kritikos, nėra tobulėjimo.
Mes, kalbėdami, komentuodami apie tai, kad specialistai tik turi teisę kritikuoti, kai prisimename visus neprofesionalus teisininkus (pvz., prezidentė, Seimo nariai, žurnalistai ar šiaip „patvoriniai“), atsiliepiančius apie vienokį ar kitokį teismo sprendimą, teismų darbą ir t.t., net nepagalvojame, kad, iš tikro, niekas negali nieko pasakyti. Praktiškai niekas, jeigu tikėsime mano mielu studijų laikų dėstytoju… Klausimas tik – ar tikrai taip yra ir taip turėtų būti?..
