Author Archives: Mantas

Ne tas feisbukas arba kaip aš suvokiau, kad pasenau

Tarpušventinė savaitė visgi yra kaip šventė, vertinant darbo kokybinius parametrus, tad su šventėmis visus – su eiline nedarbinga darbo diena! Galime pasidžiaugti, nes netrukus prasidės tikrasis darbymetis – štai ką pirmiausia po pagirių atneša naujieji metai.

Čia taip jau susiklostė, kad supratau vieną dalyką – tą patį eilinį kartą. Supratau, kad pasenau. Tiesiog prisiminiau, kad anksčiau šv. Kalėdos buvo smagios, o dar tie visokie spektakliukai vaikams, seniai besmegeniai ir Kalėdų Senelis (namie mes visą laiką taip vadinom) su dovanomis! Kai buvau vaikas, tai buvo geriausias laikas.

Tik nepamanykit, kad dabar skųsiuosi, kokios niekam tikusios, tingios, melancholiškos šventės buvo!!! Priešingai, jos buvo tokios visai nieko… Tik, matyt, negeras šiemet buvau ir sau nieko nepasidovanojau, o tuo metu Kalėdų Senelis, skridęs virš Lietuvos (o tą juk patvirtino net JAV palydovai ir pati M. Obama – čia ne tik mūsiškių pramanas), tik nusispjovė mano pusėn, bet tai šventės nesugadino. Ramios, neįpareigojančios šventės – kaip tik man.

Poilsis… Būtent todėl slėpėmės nuo giminaičių, kviečiančių prisiliuobti brendžio, prisišveitus antienos, ir draugų, kuriems tik ne valgymas buvo galvoje. Kažkaip tingėjom, kažkaip kartu vieniems norėjosi pabūt, kažkaip ir taip buvo gerai… O dar ir nesenos virusinės infekcijos, kad jas kur!!!

Laimei, mažoji pasveiko. Buvom viename iš dviejų šiemet numatytų mažylei susitikimų su seniu Kalėda – tame, kur organizavo darbovietė. Iš tikro, smagu, kai darbdaviui rūpi ir darbuotojų šeima (dar laukia naujametinis vakaras, skirtas suaugusiems). Ne visur ir ne visada taip bebūna – kiekvienas šventėms, po darbo sau, kiekvienas pas save. Galbūt kalėdine premija atsiperkama, gal šiaip brendžiuku… Žinoma, ne visur ir ne visada.

Taigi, nuėjome su mažąja iki darbo… Baisu jai buvo: nauja vieta, nepažįstami žmonės, daug triukšmo, o dar tas batuotas, kalbantis moterišku balsu katinas… Išsigando. Neprisijungė prie „vaidinimo“. Visą vakarą buvo prisispaudusi tai tėtuką, tai mamytę. Dovanų, žinoma, gavo, sakė, kad patiko – kur nepatiks, jei dovanų duoda.

Žiūrėjom ir aš su žmona tą „spektakliuką“. Trys veikėjai: Batuotas Katinas, Kalėdų Senelis ir Boba Besmegenė, virstanti tai į drakoną, tai į Kalėdų Senelio nuotaką… „Spektakliukas“ toks, kad ne veltui rašau kabutėse – tai buvo tiesiog šiaip, mano akimis žiūrint, nesusipratimas. Vaikai vaidino manekenes ir manekenus princeses ir princus, „gaudė ryšį“ įsivaizduojamais išmaniaisiais telefonais, skalbėsi, deklamavo eilėraštukus. Buvo bandoma ir tėvelius įtraukti – vienas gavo papiešt užrištomis akimis, kiti dar ir pastrykčioti. Man buvo laaabai nuobodu – tada ir pradėjau galvoti, kad pasenau, kad gal vaikams čia įdomu… ir seneliams…  Paskui visi (mes nenorėjom grūstis, tad išėjom namo) valgė tortą.

„Spektakliukas“ buvo orientuotas tikrai į vyresnius vaikus, kurie jau mokyklinukai iki kokios šeštos-septintos klasės… Gal dar supermamytes ir ultramegaturbotėvelius, kurie savo „naujagimius“ atsitempė (veikiausiai narkotikais prišėrę, nes šiaip verkiančių ir klykiančių nebuvo – visi trys keistai miegojo)… Visas „jumoras“ tik apie vieną – sunkiaknygę, veidaknygę, feisbuką. Kultinis „bajeris“ buvo kažkodėl – „ne tas feisbukas“. Čia pasakyta buvo kelis kartus, kai Kalėdų Seneliui naujoji žmona neįtiko…

Tuo ir baigsiu savo įrašą. Palinkėsiu dar gerų ir darbingų naujųjų metų visiems ir kiekvienam.

Tagged , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos