Vakar žiūrėjau filmą per TV3 su anokiu ten Žordžu Klūniu. Filmo herojus dirbo tikrai ne herojišką darbą – atleidinėjo kitus: tiesiog atleidinėjo kitus. Taip, įvairios kompanijos samdė jo įmonę tam, kad atvyktų gražiai besišypsantis Žordžas Klūnis (tiklsiau – jo personažas) ir atleistų daugybę metų atidavusius jiems žmones. Koktu.
Paprasčiausias, iš pirmo žvilgsnio, Poncijaus Piloto principas – „nusiplauti rankas“ – atrodo šlykščiai. Tu negali atleisti žmogaus, kurį pažįsti, tad samdau kažkokius svieto perėjūnus, kad tai padarytų už tave. Asmeniškumai – tai blogis! Juk reikia pasistengti jų išvengti, kad nepasakytum kažko, už ką būtum užtampytas po teismus – tam ir reikalingi visokie klūniški personažai…
Tai tik filmas. Labai amerikietiškas. Tačiau kokia emocijų gama! O ir pats verslo modelis įdomus…
Taip, atrodytų, niekšiška uždarbiauti iš turbūt vienos sunkiausių akimirkų žmogaus gyvenime, bet yra ir kitas momentas – tu padedi abiems pusėms. Atleidžiamam darbuotojui tu žiūri į akis, bandai išlaikyti šaltą oficialumą, tačiau suteiki jam ramstį… suteiki jam žmogiškumą… minčių… patarimų… Kaip kempinė sugeri emocijas kitų ir turi gyvent su tuo.
Deja, šis įrašas ne apie filmą. Ir net ne apie verslo modelį, kuris Lietuvoje netgi neįmanomas – čia nėra tokių kompanijų, kurios norėtų leisti pinigus žmonių atleidimui. Šis įrašas yra tiesiog apie atleidimą iš darbo…
Mane yra atleidę. Kartą… Ne todėl, kad blogai dirbau – per porą savaičių padariau tai, kas nepavyko ankstesniai darbuotojai per penkerius metus. Todėl atleido, kad nesilaikiau darbo drausmės. Jaunas buvau, kvailas… Tiesiog pasakė, kad „mūsų požiūriai į darbą nesutampa“. Pats viską supratau. Uždariau duris ir išėjau… Išėjau žinodamas, kad antro tokio darbo veikiausiai nebegausiu…
Tačiau aš blogas pavyzdys – asmeniškai nepatyriau, ką tai reiškia, kai atiduodi svetimam keletą ar kelioliką savo gyvenimo metų svetimam. Tiesiog mūsų karta tokia – keičiam darbovietes kaip kojines. Dažniausiai net nėra gaila – atlyginimas ir kitos sąlygos nėra tokie, kad vertėtų laikytis įsikabinus kažkokios darbo vietos dantimis ir nagais. Laikinas nedarbas mums nėra baisus, nes žinome, kad kokį sumautą darbą už minimumą gauti galim bet kada. O pačiu blogiausiu atveju, galim susikrauti lagaminus ir išvažiuoti…
Mes tokie esame. Bent dalis mūsų tai tikrai. Svajojame apie stabilų darbą, stabilų atlyginimą, bet matome, kad stengtis išsilaikyti darbe paprasčiausiai neverta. Mūsų darbdaviai dažniausiai tiesiog neduoda to, kad vertėtų pas juos ir su jais dirbti ilgai, atiduoti jiems gražiausius gyvenimo metus.
Nekalbu vien apie atlyginimą. Darbo sąlygos. Kolektyvas. Darbdavio požiūris. Ir t.t. Daugybė yra veiksnių, sąlygojančių nepasitenkinimą darbu. Todėl ir atleidimas mums nėra toksai baisus.
Žinoma, sunkiau tiems, kurie turi kokių nors įsipareigojimų, yra pasiėmę banko paskolas, turi tikrai jiems patinkančius darbus… Nebuvau svetimame kailyje. O dar tie, kurie per 30 darbo metų dirbo tik dvejose-trijose darbovietėse ir visi pokyčiai tebuvo sąlygoti įmonių bankroto… Galiu tiktai įsivaizduoti, kaip jiems viduje iš tikro yra sunku būti atleistiems.
Darbas atima iš tavęs šeimą, draugus, svajones, gyvenimą. Mainais už tai duoda pinigų. Pinigų tam, ką atima. Paradoksalu, bet, kuo daugiau atima, tuo daugiau duoda. Tad stengiesi tam, kas liko, suteikti kokybės, komforto – už tai reikia mokėti. Daugiau ir daugiau. O lieka vis mažiau… mažiau žmogaus, daugiau darbo.
Kai kuriems netgi nelieka žmogaus. Netekus ir darbo, jie paprasčiausiai nebeturi nieko. Štai toks yra tas gyvenimo ir darbo santykis. Dirbame tam, kad gyventume, gyvename tam, kad dirbtume. Tai normalu. Nenormalu – nedirbti…
Keista, kad įdarbinant vadovaujamasi tiek įvairių principų. Personalo atranka – tai jau visas vadybinis mokslas. Mokslas ir menas kartu. Mes tobuliname darbuotojų parinkimą, ugdome principus, pagal kuriuos mus priima. Vien tam, kad nereiktų atleisti?.. Tačiau atleidžiami visi ir tai dažniausiai palikta savieigai…
Vakar, bežiūrėdamas filmą, sugeneravau mintį, kaip atskirti gera nuo blogo, tikrą nuo netikro, vertą nuo neverto…. Jei tave atleidžia oriai, jei išeini iš darbo aukštai iškėlęs galvą, žiūrėdamas į priekį, jei neturi, ko gailėtis, vadinasi, dirbai vertą tavęs darbą. Ir turėtum gailėtis, bet nesigaili, nes eini pirmyn.
