Man skauda širdį. Taip, kartais ir man skauda širdį. Perkeltine prasme, žinoma. Nors paprastai esu kiek ciniška ir bjauri asmenybė, į pasaulį žiūrinti per įgimto skepsio prizmę, savo tekstuose nevengianti ironijos ir sarkazmo. Asmenybė, kuriai nihilizmas tapęs prigimtine nuodėme, o egoizmas – tai antras prigimimas… Man skauda širdį ne vien dėl savęs. Kartais. Labai retai. Bet skauda.
Prisimenu aš vieną jaunuolį. Taip, pats irgi nesu iš senųjų. Ir jaunuolis gal net vyresnis už mane. Bet tai nėra svarbu šiai istorijai.
Prisimenu jį nuo vaikystės. Puikus mokinys buvo. Toks puikus, kad niekas jo nemėgo. Ne, ne todėl, kad jis turėtų kažkokią išskirtinę savybę, ar jam būtų galima lipdyti moksliuko „klyčką“. Nemėgo jo dėl pavydo. Visi pavydėjo, kad jis viskam gabus…
Galbūt pažinojote tokių? Jie puikiai mokėsi, nedėdami tam pastangų, kai patys arba uliavojote, arba „durnių voliojote“, arba „zūbrindavote“ per dienas ir naktis…
Jis mokėsi puikiai. Net negalėčiau pasakyti, kas jam sekėsi geriausiai. Viskas sekėsi puikiai. Dar pradinėse klasėse spręsdavo dvyliktos klasės uždavinius ir, kas svarbiausia, išspręsdavo. Toks įspūdis būdavo, kad duok jam problemą, ir jis ją nesunkiai išgliaudys. O istorija… Istoriją išmanė puikiai. Su mokytojais į tokias diskusijas pasinerdavo, kad visa klasė sau tyliai miegodavo iki pat skambučio. Biologija, fizika, chemija, geografija – būdavo net pamokų, kai jis mokydavo mokytojus.
Žinoma, sunku būdavo pamokose su juo. Viską jis išmanė, viską žinojo. Jis taip toli buvo visų mūsų… Spindėjo kaip kelrodė žvaigždė. Mokslo žiburys. Mokyklos pasididžiavimas. Olimpiadų laureatas.
Nežinau, ar jam galima prilipinti genijaus ar vunderkindo etiketę. Nežinau… Gal, nes daugiau tokių nebuvau sutikęs…
Egzaminus jis išlaikė puikiai. Po gero tūso… Bet puikiai. Ir rinkosi, kur stoti… Galėjo pasirinkti bet ką, bet… Bet ėjo su minia… ten, kur populiariausia…
Ir universitete jam sekėsi. Mokėsi gerai. Niekaip net ir per daugybę tūsų bei linksmybių nesisekė jam išbristi iš stipendininkų liūno. Na, netapo jis žmogus, nors tu ką… Buvo su visais, bet kartu ir atskirai… Nes daugelis pavydėjo jam gabumų… o gal talento?.. Talento suprasti ir perprasti viską…
Baigė mokslus žmogus… Sukūrė gražią šeimą… Ir vargsta! Darbo negauna, nes tų su populiariais diplomais daug… Ieško jis darbo… Nesiskundžia… Bet man liūdna darosi, kai jį sutinku… Liūdna dėl prarasto talento!
Dabar tai žmogus be veido. Savo paties šešėlis. Vienas iš daugelio… bedarbių minios!
Jeigu jis eitų į politiką, balsuočiau už jį, nes valdžioje kartais tikrai trūksta protingų žmonių… Jeigu kurtų verslą ir ieškotų darbuotojų, bandyčiau darbintis pas jį, nes protingas darbdavys/verslininkas lygu sėkmingai įmonei, lygu stabiliam darbui ir pajamoms…
Deja, tik vienas iš daugelio… bedarbių minios!
