Galvojau parašyti įrašą, pasidalinti savo patyrimu ir mintimis, bet prieš pradėdamas, nutariau „pagūglinti“. Štai pradžiai susipažinkime su dar vienų konsultantų pateikiama pareiginių nuostatų nauda:
Organizacijos įgyvendina tikslus, pasitelkdamos išteklius ir struktūrą bei atlikdamos pasikartojančius procesus. Proceso veiksmų seka darbuotojams yra perduodama per pareigines užduotis, todėl pareigybė yra pagrindinė organizacijos struktūros dalis. Siekdami užtikrinti sklandų veiklos procesų atlikimą, tinkamą pareiginių užduočių komunikavimą, pasamdyti tinkamiausius žmones, pradėkite nuo pareigybių aprašymų.
Labai graži teorija ir gal net ir veikianti kažkur, nes turėtų padėti:
- Užtikrinti samdos proceso efektyvumą, suteikdami aiškų supratimą apie pareigybės veiklos tikslus ir turinį tam, kad galėtumėte įvertinti kandidatų įgūdžių ir patirties tinkamumą darbui atlikti;
- Nustatyti santykinį pareigybės svorį ir jos įtaką organizacijos veiklos rezultatams, atliekant pareigybių vertinimą;
- Sukurti ir įgyvendinti veiklos valdymo sistemą, nustatant veiklos efektyvumo matuoklius ir tikslus bei jų komunikavimą darbuotojams;
- Sudaryti tinkamą darbuotojų žinių ir kompetencijų ugdymo programą, siekiant užtikrinti darbuotojų kompetencijų atitikimą pareigybių reikalavimams.
Vėl daug gražių ir sudėtingų žodžių, kurie neišlavintai ausiai skamba kaip daug bereikšmių garsų, nenešančių jokios semantinės prasmės. Tiesa, nepradėsiu dabar versti visko į žmoginių kalbą, bet pasidalinsiu įspūdžiais iš vienos valdiškais pinigais maitinamos kontoros.
Ten viskas reglamentuota. Viskam taisyklės, nuostatai, įsakymai ir… Na, paprastai sakant, jie ten net mažyčiam pirstelėjimui turi parašyti direktoriui prašymą, kurį jis tvirtina įsakymu, paskirdamas klausimą nagrinėti komisijai, kurios posėdis, per kurį situacijos analizė paskiriama kitai komisijai, protokoluojamas ir t.t. Skamba kaip visiškas marazmas? Taip yra!
Taigi, tokioje kontoroje yra labai didelis resursų eikvojimas popieriui, kuris turi vertės mažiau už šikpopierių. Taip pat ten žmonės užsiima ne darbu, o laiko stumdymu. Svarbiausias tikslas – laikytis pareiginių nuostatų.
Direktorius, jau nekalbant apie kolegas, paprašo kažko – „mano pareiginiuose nuostatuose tai nenumatyta!“ Ir viskas. Nieko daugiau dirbti nebereikia! Jei savo tiesiogines pareigas atlikai, sėdėk sau iki darbo laiko pabaigos, skaityk laikraštį ar naršyk po Internetą.
Gal dėl to, kad visgi niekaip neįsitaisau valdiškuose batuose ir dar dėl to, kad vis dar ant kupros jaučiu „privatninką“, niekaip negaliu priprasti prie tokio požiūrio į darbą, veiklą, įstaigos gerovę, tiesioginį viršininką ir t.t. Pyktis suima, kai eilinį kartą darbe pasėdėjus ilgiau, nei priklauso, kolegos, neragavę privačios duonos kąsnio, šaiposi iš manęs – „ko tiek ilgai dirbi, nieko už tai vistiek negausi„.
Kiek reikia, tiek dirbu, blet! Gal aš debilas ir nespėju visko per aštuonias valandas pasidaryti!!! Ech, padirbtų jie privačiame sektoriuje…
Moralas? Va toks ir moralas – „kas galima privatninkui, negalima – biudžetininkui“… Pala. Ar atvirkščiai?.. Paprasčiausiai gera yra įdėti mažiau, o gauti daugiau.
