Turbūt kiekvienas yra girdėjęs apie Didžiojo sprogimo teoriją, kuri paaiškina mūsų Visatos atsiradimą. Ši teorija leidžia paaiškinti Visatos plėtimąsi ir apskritai mūsų egzistenciją. Būtent, vadovaujantis šia teorija, galima paaiškinti materijos, erdvės ir laiko atsiradimą ir t.t.
Šios teorijos atsiradimas ir nagrinėjimas moksliniame diskurse nėra itin senas – nors jos ištakos siejamos su Alberto Einšteino Bendrąja reliatyvumo teorija (1915 m.), bet pats terminas „Didysis sprogimas“ „gimė“ tokio Fredo Hoilio galvoje (1950 m.)
Anksčiau minėtus faktus galima rasti Vikipedijoje. Nežinau, kiek jie teisingi, bet maždaug tiek ir pats prisimenu iš atsrofizikos paskaitų… Dar galima tame pačiame šaltinyje pasiskaityti apie Visatos kūrimosi chronologiją.
Neskaitęs aš atsimenu, kad iš pradžių Visata buvo labai karšta, tame karštyje vyko visokios termobranduolinės ar kokios ten reakcijos, susidarė įvairūs cheminiai junginiai, vyko cheminės reakcijos ir po truputį formavosi visa kas…
Niekada nemėgau fizikos ir visų jos teorijų. Meluoju, man ji patiko, kol mokiausi mokykloje iki tol, kol sunkiai susirgau ir praktiškai pusę metų nelankiau pamokų… Fiziką atsigriebti buvo sunkiausia, nes praleidus pamokas ir mokantis savarankiškai liko nemažai klausimų/spragų. Bet ne čia norėčiau dėti pagrindinį įrašo akcentą. Lankiau universitete ir kitas paskaitas… antikinės mitologijos…
Taigi, antikinės mitologijos paskaitose susidūriau su kosmogoninio mito sąvoka. Tai tokie mitai, kurie aiškina pasaulio, žmonijos, Visatos atsiradimą… Man įdomu pasirodė, kad senovės graikų kosmogoninis mitas praktiškai atitinka mano turimas bendrojo pobūdžio žinias apie Didžiojo sprogimo teoriją!
Taigi, kiek pamenu iš paskaitų, iš pradžių buvo vienis, kuriame neegzistavo niekas: nei erdvė, nei energija, nei laikas. Tas vienis vadinosi Chaosu, kuriame nevyko absoliučiai nieko – visiškos ramybės laikai.
Paskui staiga iš niekur atsirado Eros – troškimas arba energija, suskaldžiusi Chaosą ir leidusi atsirasti kitiems dievams – Chronui arba laikui, Tartarui arba kosmoso tuštumai, tamsai Erebo ir Niktės personifikacijose, Eteriui kaip atmosferai, Gajai kaip pasauliui ir galiausiai Uranui kaip dangui su jojo šviesa.
Galima tęsti ir tęsti visus tuos gimimus, bet nenoriu plėstis. Tik noriu pasakyti, kad tiek Didžiojo sprogimo teorija tiek senovės graikų kosmogoninis mitas praktiškai atkartoja vienas kitą. Čia netgi galima eiti ir toliau ir, nagrinėjant Darvino evoliucijos teoriją, atrasti, kad ją taip pat galima išvysti senuosiuose mituose…
Senokai nevarčiau Senojo testamento, t.y., Pradžios knygos, kurioje irgi galime išskaityti Didžiojo sprogimo teorijos apraiškas, o vėliau net ir teorijas, aiškinančias žmonijos atsiradimą…
Kyla natūralus klausimas, ar mūsų propropropropropropro(velniai žino kiek)probočiai tikrai galėjo būti taip intelektualiai išprusę, kad sugeneruotų savo mituose teorijas, kuriomis dabar vadovaujasi mūsų mokslo korifėjai?.. O gal čia tiesiog atsitiktiniai sutapimai?..
Netikiu sutapimais! Man daug realistiškesnė versija būtų, jei senovėje mus aplankė ateiviai, ar mes patys kokios nors ateivių rasės palikuonys, atvykę į Žemę ir kolonizavę ją… Juolab piramidžių mįslės dar niekas taip ir nesugebėjo įminti…
