Pažiūrėjau, kad nemažai tarp tinklaraščių autorių yra tokių, kurie dalijasi savo malonia ar nelabai patirtimi aplankytose vietose: kabakuose, užjūriuose, muziejuose, kinuose, koncertuose ir t.t. Čia visai nebloga mintis – kuo daugiau informacijos bus galima rasti internetuose apie bet ką, tuo geriau visiems tiems, kuriems įdomu!
Taigi, retkarčiais ir man tenka apsilankyti įvairiose vietose, tad pradėsiu dalintis savo įspūdžiais naujoje tinklaraščio rubrikoje – „Ir aš ten buvau…“ O vakar kaip tik teko pabuvoti…
Šiaip man nelabai patinka Klaipėda – pakankamai didelis ir judrus miestas, kurio gražiausių ir maloniausių kampelių tikrai dar nesu atradęs. Tam, matyt, reikia kur kas daugiau laiko praleisti šiame mieste… O kol kas temačiau tik žiedus, plačias gatves, viaduką, prekybcentrius ir daug sniego pusnių (kažkaip Klaipėdoje netenka atsidurti gražesniais metų mėnesiais – kažkada pavasarį ar vasarą, kai nelyja, nesninga ir jaukiai leidžiasi saulutė).
Kita vertus, netyčia atsitiktinai prieš šv. Kalėdas per pusnynus sugebėjau nusigauti į Tiltų g. ir atradau taip vadinamą pasažą – kažkokį kiemą tarp dviejų skylių sienose.
Jau vakarėjo, degė šviesos ir kalėdinės eglutės… Ten tikrai buvo gražu, tik, gaila, nebuvo laiko pasilikti tada, bet pažadėjau apsilankyti ir prisėsti vienoje ten esančių maitinimo įstaigų. Jaukiai atrodė ta vieta…
Aptirpo sniegas ir kartu su pasimačiusiomis visomis žiemos sniego paslėptomis grožybėmis aš sugrįžau! Turėjau šiek tiek laisvo laiko iki susitikimo ir apsidairęs pasirinkau „Friedricho smuklę“ su tikslu pasėdėti ir palaukti savo rendezvous.
Įėjus į vidų pasitiko maloni šviesiaplaukė ir mėlynakė lietuvaitė vardu padavėja (buvau be akinių, tad nemačiau, ar toks yra užrašytas kažkur virš krūties). Akimis išsirinkau vietą, atsisėdau ir akimirksniu man atnešė meniu. Nereikėjo laukti nė akimirkos – šaunu! Tiesa, tuo metu žmonių nebuvo per daugiausiai…
Į akis krito kainos, kurios pasirodė aukštokos, bet dienos pietūs viso labo 14 LTL tekaštavo – visai priimtina kaina. Atsimenu, klausiau, kas pietums… lyg tai kažkokia sriuba ir neaišku kas – neklauskit, neįsidėmėjau. Juolab, vienas nė neketinau valgyti – tai būtų netaktiška žmogaus, kurio laukiu atžvilgiu.
Kita vertus, nenorėjau šiaip pasėdėti – kas ten žino, gal nieko neužsisakiusius įprastą už ausų ištempti lauk… Mąsčiau, kokį gėrimą užsisakyti. Arbata, kava, vynas, konjakas… va, alus!
Seniai begėriau alaus. Tiksliau, gero alaus. Anksčiau būdavo nesvarbu, koks alus, svarbu – alus. Bet tie laikai seniai praeity. Dabar aš save laikau alaus gurmanu – man svarbu, skonis, kvapas, išvaizda, bet ne kiekis.
Užsisakiau pusę litro „Švyturio“ „Tamsiojo“ (meniu, kiek pastebėjau, pasirinkimas buvo tik tarp šio, „Extra“, „Balto“ ir „Carlsberg“). Buvo truputį liūdna, kad užeigėlė neturi kažko išskirtinio – man gero „kabako“ vienas iš privalomų atributų yra „savas“ alus.
Atnešė man mano alutį ir pasigailėjau… Blyn! Ant stalo juk buvo bukletėlis, kad pas juos yra kažkokio vokiško alaus iš kažkokio vienuolyno (neklauskit ir to, nebeprisimenu)! Pasigailėjau, kad nepaklausiau padavėjos prieš tai, kokio alaus turi – visada naujoje vietoje paklausiu… Būčiau užsisakęs vokišką (neteiskit, akcijų „pirk prekę lietuvišką“ agitatoriai), nors ir brangesnis dviems litais… Na, bet atnešė man mano užsakytą „Švyturio“ alutį…
Skonis buvo puikus – švelniai salstelėjęs kartumas. Nemėgstu per daug rūgštaus ar kavos prieskonį turinčio alaus. Gėrėsi lengvai ir visai neapsvaigau „ant tuščio skrandžio“…
Kažkuriuo metu pradėjau mąstyti apie talpą – ne, ne bokalą, bet kažkokios neaiškios formos stiklinę, kuri labiau tiktų mėgautis konjaku, bet… man patiko talpa – tai ne darbininkų klasės bokalas, o aukštuomenei skirta taurė su kojele… Taurė puikiai derėjo su mano nuotaika ir aplinka… Tik keista buvo, kaip į tokią mažą talpą telpa pusė litro alaus!
Užsimaniau paeksperimentuoti, bet nusprendžiau nekvaršint sau galvos, o verčiau pro langą grožėtis praėjusių Kalėdų atributu…
Viduje taip pat gražu: jaukus ir mielas interjeras…
Atkreipiau dėmesį ir į sceną…
Pasirodo, čia vyksta muzikiniai vakarai savaitgaliais, kurių mokestis simbolinis – tik 5 proc. nuo galutinės sąskaitos!
Kalbant apie muziką, visą laiką, man besėdint, grojo senas rokas… Šaunu!
Artėjo mano pasimatymas ir aš nutariau susimokėti už alų – vien tam, kad paskui už valgį galėtume abu sumokėti atskirai… Paprašiau sąskaitos, paklausiau, kiek esu skolingas… Ir čia laukė nemalonus siurprizas – padavėja „susimėtė“ tarp šešių ir septynių litų, bet pasirinko didesnį skaičiuką, nors meniu buvo parašyta – 6.
Nenorėjau sau gadinti nuotaikos aiškindamasis. Juk litas nėra didelė suma! Ypač, kai planuoji paduot 10 LTL ir pasakyt „grąžos nereikia“… Tiesiog nekenčiu „metalo“ – jau suplėšiau porą piniginių su juo! O ir naujoje vietoje, kai viskas patinka, norisi palikti daugiau „arbatos“, nei įprastai paliktum…
Gal tai tiesiog klaida, gal nepakeistos kainos meniu, bet… aš susirinkau viską, pasiėmiau porą litų grąžos (1 LTL visgi palikau) ir kvituką, perspėjau padvėją dėl meniu kainų neatitikimo jos priskaičiuotai ir išėjau… pavalgyti kitoj vietoj…
Iš tikro būtų labai nemalonu, jei būčiau ne vienas, o su kompanija, pvz., draugais iš užsienio, ar kartais netyčia padauginčiau, mokėti daugiau, aiškintis dėl sąskaitų ir t.t.
Laikysiu tai tiesiog atsitiktine klaida, bet kitą kartą „Friedricho smuklėje“ prieš užsisakydamas dar pasitikslinsiu, ar meniu kainos nurodytos teisingos…
