Vakar pagalvojau, kad sekmadieniui nereikia kažkokių rimtesnių ar pseudoanalitinių įrašų. Buvau suplanavęs kiekvieną sekmadienį dalintis kruopelyte savos kūrybos – įvairiais gyvenimo laikotarpiais parašytais eilėraščiais, sukurtais filmukais kaip kokios nors paskaitos atsiskaitymui, nutapytais paveikslais ir t.t.
Žinoma, tai nebūtų galbūt labai įdomu mano skaitytojams, kurių ir taip nelabai daug turiu, bet man tie įrašai turėtų labai didelę sentimentalią vertę. Nežinau, kiek tame būtų buvę meninės ar išliekamosios vertės, nežinau ar tie įrašai nebūtų atbaidę ir tų keleto žmonių, skaitančių mano rašliavas, bet galbūt to nesužinosiu… bent jau kol kas…
Esmė ta, kad per eilę kraustymųsi neberandu savo kūrinių… Taip pat žinau, kad vaizdo ir muzikinius įrašus beveik visus praradau, sugedus kompiuteriui… Bet dalį galbūt susirinksiu iš draugų, su kuriais dalinausi savo kūryba… O va dėl eilėraščių (taip, žinau, tikri vyrai nerašo eilių), kurių su niekuo nesidalijau neberandu. Buvo toks sąsiuvinis, bet jis dingo ir nežinau net, kur ieškoti… Galbūt liko pas tėvus rūsy kokioj nors dėžėj… Galbūt kitoj dėžėj ankstesniam bute… Galbūt kažkur čia pas mane… Tikiuosi, kad atrasiu…
Taigi, galbūt skaitytojams bus smagu sužinoti, kad artimiausiu metu, kol nesurinksiu savo kūrybos perlų, nepamatysite to, ko save gerbiantys „bachūriukai“ niekada neišleistų į dienos šviesą. Bet kai ir jei atrasiu… sekmadienius paskirsiu sentimentams!
