Atsimenu, keletą metų atgalios daug pažįstamų žmonių ir šunsnukių atrado naują investavimo objektą – vyną. Na, ale tokia alternatyvi investicija, kai vadovaujamasi logika „senas vynas – geras vynas“ ir „vynas – brangs“. Tad ėmė „investuotojai“ įsiringinėti vyno rūsius, spintas ir užpuolė „vynotekas“ ieškoti gero vyno…
Nežinau, koks vynas yra geras. Tikrai nežinau – nesu vynų mėgėjas. Patinka koks naminis marmalas iš po ranka pasitaikiusių uogų. Patinka saldūs vynai (taip, taip – esu vienas tų, kurie perka ir laižo „Kagorą“). Geriausias vynas parduotuvėje – pirkau, nežinau pavadinimo, bet brangiausią iš saldžių, kurį radau kažkada. Kelis kartus pirkau. Apie 70 Lt butelis…
Sausas, pusiau sausas – tai tik actas, pavadintas vynu. Nearistokratiška, pasakysite?.. Gal ir būsite teisūs, bet man svarbu, kad neėstų rėmuo ir neplyštų galva iš ryto. Kita vertus, neperšu niekam savo skonio – kiekvienam savo ir pagal save.
Tačiau šis įrašas ne apie vyno skonį, kvapą, prieskonį… Tiesiog praeitą savaitę su… pusiau dalyvavau, pusiau organizavau, nors tas pusė per pusę santykis yra dar matuotinas… vyno degustacijoje, kurią vedė profesionalus somelje…
Daug ir įdomiai jis papasakojo apie vynus, jų degustavimą, kilmę, problematiką ir t.t. Galima iš to jos valandžiukės kalbos padaryti kelis įrašus tinklaraščiui, dar papildomai pasiskaičius…
Pvz., gero vyno kamščio savikaina – apie 3 Lt. Jei kažkam už išmetamą šūdniekį tai atrodo niekis, man tai atrodo didelė suma kaip už paprasčiausią kamštinio ąžuolo žievės gabalą. Na, dar reiktų pasakyti, kas yra geras vyno kamštis…
Arba, pvz., užsukamas kamštis – tai nėra blogis. Netgi po užsukamais, atrodo, gal sieros būna mažiau…
Ir, pvz., ta duobė įkišti pirštui – ne šiaip kokia nesąmonė, bet reliktas nuo tų laikų, kai stiklas buvo silpnas ir čia praktinis fizikos žinių apie slėgio indo viduje pasiskirstymą taikymas…
Dar, pvz., vynas geriamas atšaldytas iki kambario temperatūros, nes senovėje, kuri buvo žila, kambario temperatūra juk visgi buvo gerokai vėsesnė už įprastą mums…
Padriki čia kratiniai ir galėčiau tęsti ir tęsti… Vis dėlto, šio įrašo pavadinimas užduoda klausimą, į kurį atsakymą gavau per tą degustaciją – ne, į vyną investuoti neapsimoka, nebent kiekvieną „pjankę“ laikysim investicija.
Pasirodo, šiuolaikiniai vyndariai praktiškai visi be išimties pasidavė vartotojiškai kultūrai ir vyną gamina gėrimui, o ne saugojimui… Taip, taip – mitas tai, kad „kuo senesnis vynas, tuo geresnis“. Dabar, pasirodo, nusiperki ir turi vartoti…
Žinoma, yra vynų ir saugojimui, kolekcionavimui bei, pavadinkime, investavimui… Tiesa, šios investicijos likvidumas toks prastas, kad daug paprasčiau investuoti į save ir išgerti tai, ką turi, nei mėginti perparduoti, nes vyno buteliui reikalingi įvairūs sertifikatai, popierėliai, kad jis buvo įsigytas ten ir ten, saugojamas ten ir kitur, kur viskas sertifikuota…
Kas iš to, jei internetuose randi kad ten kažkurių metų tavo turimas butelis kaštuoja 10 000 eurų, jei tu negalėsi jo parduoti? Beliks tik išgerti ir apsipatenkinti, kad esi buržujus.
