Straipsnyje per Luisos Rinau istoriją bandoma pažvelgti į beprecedentį procesą dėl vaiko globos bei teismo sprendimą įtakojančius faktorius.
Šios dienos naujiena, kad Klaipėdos apygardos teismas atmetė klaipėdietės Ingos Rinau ieškinį, kuriuo ji prašė iš naujo išnagrinėti teismo sprendimą (priimtą Vokietijoje, nedalyvaujant motinai) dėl dukros Luisos grąžinimo tėvui į Vokietiją, privertė susimastyti, ar mūsų teisinė sistema tarnauja LR piliečiui. Šis konkretus atvejis parodo, kad tarptautinių susitarimų laikymasis beprecedentinėse bylose „peržengia“ per visas elementarias žmogiškumo normas ir per šimtmečius nusistovėjusią vaiko auginimo ir priežiūros tradiciją. Paradoksalu, kad moterų emancipacija viešajame gyvenime sąlygojo nekvescionuojamą vyro teisę į savo vaiką, kuri šiais laikais yra savaime suprantama, bet niekada nebuvo ,,keliama“ aukščiau už vaiko ir motinos tarpusavio ryšį.
Įdomiausia, kad šeimos instancija, pasak D. Schwanitz, buvo sugalvota moterų tam, kad susaistytų vyrus kaip šeimos maitintojus. Nuo pat žilos senovės moterų veiklos sfera buvo namai, o vyro – medžioklė, kuri visgi nebuvo pagrindinis maisto šaltinis. Moterys rūpinosi šeimos maitinimu, kas netgi sąlygojo žemdirbystės raidą. Dėl šios priežasties, jos būdamos sėslesnės, daugiausiai laiko rūpindavosi ir vaikais. Vyrai, savo ruožtu, buvo atsakingi už gynybą ar kitas karines bei šalutines šeimos maitinimo funkcijas, kas dažnai lemdavo ir sprendimą migruoti. Būtent vyrų mobilumas ir reprodukcinės savybės, leidžiančios poligamiškus santykius, leido jiems būti nepriklausomiems nuo moterų, kurios, nenorėdamos likti vienos su keturiais namų ūkio kampais, delegavo dalines šeimos išlaikymo funkcijas, atsisakydamos savo teisių viešajame gyvenime bei valdžios namuose. Visa tai pasikeitė kartu su valstybės stiprėjimu ir gebėjimu aprūpinti maitintojo netekusias šeimas. Galima teigti, kad socialinė rūpyba buvo vienas svarbiausių feministinio judėjimo determinatų, sąlygojęs šeimos instancijos eroziją.
Grįžtant prie Ingos Rinau istorijos, galima matyti, jog ši moteris, būdama kitos valstybės piliete, neturėjo kito pasirinkimo kaip grįžti į Lietuvą, kur valstybė pasirūpintų ja tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Būtent LR Konstitucijoje ir įtvirtinta nuostata, kad valstybė privalo rūpintis savo piliečiais, o elementari logika teigia, kad lengviausia apsaugoti piliečius, esančius šalies viduje. Tad nieko stebėtino, kad moteris, palikta vyro dėl kitos moters, stengsis grįžti ten, kur ją saugo jos šalies įstatymai, kur gyvena jos giminės ir artimieji, kur ji gali būti pilnaverte visuomenės nare, susirasti darbą ir galbūt susikurti naują šeimą. Taip pat nestebina jos siekis kartu pasiimti ir savo dukterį. Kita vertus, nesiryšiu teigti, jog motinos ir vaiko ryšys yra stipresnis nei vaiko ir jo tėvo, nes to ryšio stiprumą sąlygoja ne tik nėštumo bei gimdymo metu patirtas fiziologinis diskomfortas, bet ir psichologinis bei dvasinis vaiko ir tėvų ryšys. Tačiau motinos teisė būti su vaiku turi kur kas gilesnes istorines šaknis ir teismo sprendimas atiduoti vaiką tėvui pažeidžia tradicinės teisės normas, kurios yra vienos iš šiuolaikinės teisės fundamentų. Dar blogiau, kad Lietuvos teismo sprendimas tiesiogiai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai savo šalies piliečių interesų gynimo doktrinai. Žinoma, tas pats teisės aktas įtvirtina ir teismų nešališkumo principą, tad gal vertėtų sprendimą dėl vaiko globos patikėti beprecedentei dvišalei teisėjų kolegijai, o gal net ir pirmininkaujamai nesuinteresuotos trečiosios šalies teisėjo? Gal dviejų skirtingų valstybių piliečių santykių nagrinėjimui reikėtų ES įsteigti tarptautinį tribunolą? Bet kuriuo atveju, teismas turės priimti vienokią ar kitokią nutartį šiame procese…
Suprantama, kad teismas privalo paisyti visų šalių, o labiausiai vaiko interesų, bet, priimdamas sprendimą, turi vadovautis teisingumo kriterijais. Vienas iš kriterijų – vaiko teisė būti su kiekvienu iš tėvų tol, kol negali pats pasirinkti – yra sąlygotas tėvų lygiateisiškumo principo, tad abi konfliktuojančios šalys gali gauti vienodas teises, jei kiti kriterijai, pvz., ekonominis, nusakantis galimybę išlaikyti vaiką, yra vienodi, kai tiek tėvas, tiek motina yra tos pačios valstybės piliečiai. Tačiau šios situacijos beprecedentiškumas pasireiškia, kad teismo nustatytos globos sąlygos bet kuriuo atveju kenkia vienai iš nesutariančių pusių. Jeigu globos teisės suteikiamos abiems vienodai, motina priverstinai ,,įkalinama“ Vokietijoje. Jei vaiko globa patikima motinai, tėvas pasmerkiamas praktiškai nematyti savo dukters. Galiausiai trečias scenarijus – vaiko globa patikima tėvui – sąlygoja priešingą efektą. Suprantama, kad Vokietijos teismo sprendimas palankiausias savo šalies piliečiui, bet neatsakytas lieka klausimas, kas geriausia yra vaikui? Blogiausia, kad abiejų pusių nesugebėjimas ar nenoras susitarti labiausiai pakenks jaunajai Luisai, nes nei Vokietijos, nei Lietuvos teismų sprendimas negalės jai grąžinti motinos arba tėvo.
