„Visi darbdaviai yra vagys, pampstantys iš mūsų sukurtų darbo vaisių!“ – ar yra jūsų galvoje apsilankiusi tokia ar panaši mintis?.. Žinau, kad retas tai išdrįstų pripažinti, bet tie, kuriems teko dirbti neapmokamus viršvalandžius, dėl ko negali sugrįžti į išsiilgusius ir išsiilgtus namus, kuriems teko aukoti darbui savo savaitgalius, kuriems buvo padidintas darbo krūvis, ar krizės metu esant stabilioms įmonės pajamoms sumažintas atlyginimas ir t.t. – visi šie žmonės, jei tik nebijotų prarasti savo darbo ir likti be pajamų, turbūt pagalvotų apie galimybę keisti darbovietę, nes jų darbdavys – melagis, išnaudotojas, sukčius ir net vagis…
Po tokios įžangos norėčiau atpasakoti vieną mano žmonos pokalbį su vienos įmonės pardavimų vadybininku. Neseniai mano žmona kaip ir grįžo iš motinystės atostogų ir ieškojosi darbo (senoji darbovietė per tą laiką papildė likviduojamų įmonių sąrašą). Būdama nepėsčia, net ir šiais krizės laikais, ji visada ieškodavo visko, kas tik įmanoma apie įmonę, prieš eidama į darbo pokalbį. Net ir nuėjusį į vietą ir belaukdama audiencijos pas potencialų darbdavį ji nevengdavo pakalbinti po ranka pasitaikiusio įmonės darbuotojo ir pasiklausinėti, ar laiku mokami atlyginimai, ar viršininkas geranoriškas, ar kolektyvas draugiškas, kaip einasi su klientais, ar nėra jų mokumo problemų ir t.t. Nežinau, ko ji klausinėdavo, bet dažnai man grįžusi paporindavo, kodėl vieno ar kito darbo pasiūlymo atsisakė… Taigi, laisva forma pacituosiu vieną tokių pokalbių:
Žmona: Labas, kaip sekasi?
Pardavimų vadybininkas: Nieko gerai, o tu čia darbintis ketini?
(Seka kelios minutės susipažinimo, abipusio flirto ir pašmaikštavimų, kuriuos galiausii užbaigia tradicinis pokalbis apie orą.)
Žmona: Tai, jei ne paslaptis, kiek gauni už savo darbą?
Pardavimų vadybininkas: Anokia čia paslaptis – įsidarbinsi vistiek sužinosi. Šiaip ant popieriaus nedaug – tik 1200 LTL, bet dar „bonusai“ ateina geresniais mėnesiais antra tiek. Tik reik daug važinėtis…
Žmona: Tai bet už kurą juk apmoka???
Pardavimų vadybininkas: Tai jo, viską apmoka, mašiną duoda – ne problema. Nebereikia asmeninės mašinos, savaitgaliais važinėju, tik ketvirtadienį reikia užsipilti, kad viršininkas negalvotų, jog už jo pinigus savaitgalį važinėju. Dar ir giminėms užpilu…
(Tuomet žmona pakviečiamą į kabinėtą ir pokalbis nutrūksta…)
Žinoma, tai nėra tikslus situacijos aprašymas. Šiek tiek pagrąžinau, bet faktas tas, kad pardavimų vadybininkas prisipažino mano žmonai, kad… vagia iš savo darbdavio…
Nemanau, kad tai smulkmena, nes lašas po lašo ir jau galima kalbėti apie trečią atlyginimą – popierinį, „bonusus“, šiuolaikišką vokelį kuro pavidalu…
Iš pradžių galvojau, kad negi darbdavys kvailas ir nesupranta, kad, kai nepakankamai sumoka darbuotojui, jis iš jo vogs… norėjau paklausti, ar etiška vogti iš to darbdavio, kuris nemoka darbą atitinkančio atlyginimo… Tačiau dabar mąstau, kad čia dar labiau viskas užsukta – darbdavys „vagia“ iš darbuotojų, mokėdamas nepakankamą atlygį už atliekamą darbą, darbuotojas prisiduria iš šalies, „vogdamas“ iš darbdavio kurą, darbdavys išlaidas kurui įtraukia į sąnaudas, tuo sumažindamas pelną ar padidindamas kainą… tokiu būdu darbdavys vagia iš valstybės ar savo klientų (per išpūstą savikainą)…
Šį kartą nenoriu kalbėti apie tai, kad valstybė ar klientai irgi gali būti vagys – o tam yra pavyzdžių, kuriuos gal kada nors aprašysiu, tik noriu perfrazuoti pavadinime užduotą klausimą – ar aplinkoje, kur visi vagia ir vagystė tampa norma, nevogimas yra neetiškas?..
