Paskutiniu metu stebiu itin suaktyvėjusį puolimą prieš greitųjų kreditų bendroves. Kažkas viename socialiniame tinkle pastebėjo, jog pilna straipsnių ir „iš priešingos barikadų pusės“, t.y., greitųjų kreditų bendrovių skundų, kaip juos visi skriaudžia… Prisipažinsiu, tokių nepastebėjau. Ką mačiau, tai puolimas. Nuolatinis. Su kuriuo kovojama reklama, kurios daug. Labai daug…
Prisimenu, kažkada pats rašiau seriją apie greitųjų kreditų spąstus. Dabar norėčiau parašyti kitaip – „iš savo varpinės“. Ir ne, man jokia bendrovė nemokėjo už šį įrašą. Ir taip, esu visgi greitųjų kreditų bendrovių lojalus klientas arba, kaip pasakytų mūsų internetų šviesuliai, pradedant pačia Ingrida, baigiant žiurkėnu, „finansinis beraštis“, „durnius“ ir t.t. „Juk joks protingas, finansiškai raštingas žmogus negali papulti į greitųjų kreditų pinkles“, nes ten „žulikai, vagys ir aferistai“.
Žinoma, mano atvejis gal ir nėra tipinis, bet, jei kalbam apie finansinį raštingumą, tai šalia viso to „durninimo“ reikėtų pažvelgti ir „į kitą medalio pusę“. Juk nėra taip, kad greitieji kreditai yra BLOGIS. Nėra taip, kad jais naudojasi vien tik kvailiai. Juk yra galybė situacijų…
Pirmiausia, kodėl esu greitųjų kreditų bendrovių klientas – tai preferencija dabarties vartojimui. Valgyt juk norisi dabar, kad būtų galima sulaukti „šviesesnio rytojaus“. Moku už tai kainą, bet tai yra sąmoningas pasirinkimas gauti pinigų iš ten, kur jų galima gauti. Kas dar gali duoti?..
Bankai? Jie irgi turi savo sąlygas, procedūras bei, kiek teko susidurti, ne visada laikosi žodžio. Jie pigesni, bet nuo to problemų nemažėja.
Tėvai, draugai, giminės, artimieji… O tai jiems patiems nereikia? Kiek jie gali duoti? Kada jie gali duoti? Kada reikės grąžinti? O paskui tą skolą primins „ilgai ir laimingai“. Ne veltui sakoma, kad „norint prarasti draugą – paskolink jam pinigų“. Tas pats ir su skolinimusi.
Dar lieka lombardas, bet… Jei kas nors pasakys, kad lombardas yra geriau nei greitųjų kreditų bendrovė, tai…
Taigi, jei turim situaciją, kai reikia pinigų čia ir dabar, ir nėra kam jų duoti – gelbėja greitieji kreditai. Žinoma, už tam tikrą mokestį. „Juk net arklys arklio už dyką nekaso!“
Žinoma, šioje vietoje „finansiškai raštingieji“ gali pradėti moralizuoti, kad reikia dirbti, verstis, taupyti, susikurti rezervą ir t.t. Žinoma, jie teisūs, bet vėl yra daugybė situacijų, kai darbdavys susiduria su mokumo problemomis. Na, vėluoja atlyginimai pusę metų. Turi rezervą – ne bėda, bet juk jį reikia kaupti, o niekas kitas taip netrukdo kaupimui kaip nereguliarios pajamos.
Per savo trumpai ilgą gyvenimą padariau išvadą – finansiniam stabilumui svarbiau ne pajamų ar rezervo dydis, bet jų reguliarumas. Žinoma, mažesnės pajamos yra mažesnės išlaidos, bet nereguliarios pajamos yra tiesiog košmaras bet kokiam išlaidų planavimui ir, tuo pačiu, taupymui. Greitieji kreditai čia padeda – stabilizuoja pajamų reguliarumą. T.y., jų dėka, aukojant bendrą pajamų dydį (nes kreditas tai kainuoja, primenu), sureguliuojami pinigų srautai.
Dabar koks „Pilypas iš Kanapų“ gali sakyti, kad darbdavio nemokumo atveju reikia keisti darbą… Nors ne šio įrašo tema, bet darbo paieška yra procesas, kuris apibrėžtas laike ir imlus pinigams. O kas gali duoti pinigų, kai jų reikia? Taip, greitieji kreditai!
Šį savo trumpą įrašą pabaigsiu apibendrindamas – puolamas ne tas priešas. Ne greitieji kreditai yra blogis „by default“. Problema slypi vartotojiškume. Taip, jis naudingas greitųjų kreditų bendrovėms, bet ne jos yra to priežastis. Galbūt pasekmė, bet padedanti spręsti pinigų trūkumo problemą. Taigi, kai mes kalbame apie finansinį neraštingumą, neatsakingas skolinimasis – tai tik ledkalnio višūnėlė, o po vandeniu slypi vartotojiška visuomenė su visom iš to „išplaukiančiom“ problemom.
