Perspėju, neagituoju rūkyti, bet šiandien atradau, kad be visų kitų naudų, kurias duoda rūkymas, jis dar turi vieną privalumą. Praktiškai jį atradau dabar. O buvo taip…
Stoviu lauke. Rūkau. Galvoju, ką čia man šiandien dar padarius, ar geriau viską atidėti rytojui. Pro šalį važiuoja dviratininkė. Žinoma, replikuoja, kaip ne kartą koks pro šalį judantis sveikuolis ta pačia tematika: „Rūkymas (pauzė, kurios neišreikši tiesiog brūkšniu) – labai kenkia sveikatai.“
Ot tai naujieną pasakė… Lyg to nežinočiau. Lyg dar nebūtų priminimo ant kiekvieno cigarečių pakelio… (Va dabar pas mane: „Rūkymas žudo“ – dar baisiau, o kitoje pusėje žada net lėtą ir skausmingą mirtį.)
Kita vertus, žmogui palengvėjo. Padarė vieną gerą darbą – išgelbėjo vieną sielą. Arba tiesiog išreiškė nepasitenkinimą garsiai. Irgi palengvėjo…
Žmogus pasinaudojo teise moralizuoti. Išsakyti savo nuomonę garsiai. Tai yra gėris. Rūkymas skatina vertinti. O juk vertinimas reikalauja kažkokių mąstymo procesų. Taigi, rūkantysis yra sveiko proto žadintojas sveikuoliškai nusiteikusiai visuomenei. Jis primena tiesas ir vertybes. O tai ir yra tikroji nauda…
