„Lietuva didžiuojasi savo modernia socialinio draudimo sistema. Kita vertus, nematu priežasties, dėl ko reiktų didžiuotis – pasirinktas modelis tik perkelia problemą ateities kartoms, nes dabartiniai dirbantieji išlaiko dabartinius pensininkus, o ateities dirbantieji išlaikys savo tėvus. Reikia nepamiršti, kad visuomenė sensta ir reikės radikalių reformų, norint išlaikyti ateities pensininkus. Yra du keliai problemos sprendimui – sienų atidarymas trečiosioms šalims arba struktūrinė reforma, perkeliant pensijų kaupimą į privačius fondus.“
Maždaug tokiais žodžiais 2005 m. gruodį vieną iš savo paskaitų Rygoje pradėjo danas profesorius Mortenas Hansenas. Problema aiški – su esama socialinio draudimo sistema mes užneriame pensininkų išlaikymo kilpą savo vaikams. Žinoma, toje paskaitoje teko išgirsti įvairių ateities scenarijų, bet šis įrašas ne apie tai. Šis įrašas skirtas užduoti vieną klausimą, į kurį atsakymo veikiausiai neteks išgirsti, bet tai bus tik pačioje įrašo pabaigoje…
Pensijų klausimas, Seimui svarstant, ar nereikėtų jų padidinti, buvo nagrinėjamas ir blogosferoje. Štai Artūras Ketlerius netgi išreiškė pagarbą valdžiai, kad pastaroji nepasidavė populizmui ir liko nuosekli savo sprendimuose. Kitas mano labai mėgstamas praeivis išreiškė nusistebėjimą, kodėl taip džiaugiamasi sprendimu nedidinti pensijų. Ir tikrai, negi žmonių, visą gyvenimą dirbusių ir kaupusių savo pensijai „skriaudimas“ turėtų būti sveikintinas valdžios poelgis?..
(Šioje vietoje dar galima diskutuoti apie kaupimą senatvės pensijai – yra žmonių, teigiančių, kad dabarties pensininkai nieko nesukaupė ir negalėjo sukaupti, nes dirbo ne nepriklausomos Lietuvos labui, o okupantams, kurie ir turėtų mokėti pensijas, nes naudojosi šių žmonių darbo vaisiais. Kita nuomonė teigia, kad mes paveldėjom iš okupantų Lietuvą su visa infrastruktūra, pastatais, gamyklomis – visa tai turtas, sukurtas ano laikmečio žmonių, todėl mes atsakingi už pensijas jiems.)
Būta ir daugiau įvairių įrašų pensijų klausimu, bet čia ne tinklarašių apžvalgą susiruošiau rašyti. Man jau seniai buvo įdomiau kitkas – kam realiai reikalinga „Sodra“? Juk tai milžiniškas ir neefektyvus administravimo aparatas, išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų! Negana to, sulig kiekviena ekonomine krize tenka lopyti „Sodros“ biudžeto skyles, antikonstituciškai „karpant“ pensijas dirbantiems pensininkams, ar solidariai mažinant visas išmokas. Juk viską galima supaprastinti:
- Panaikinti „Sodrą“, tam tikras jos funkcijas perduodant kitoms institucijoms: savivaldybėms, mokesčių inspekcijai, ligonių kasoms, darbo biržai.
- Senatvės pensijoms skirti tam tikrą ir pastovią valstybės biudžeto dalį. Tokiu būdu pensijos dydis atitinkamai didėtų ar mažėtų priklausomai nuo ekonominio ciklo.
- „Atrišti rankas“ privačiam senatvės pensijos kaupimui.
Visa tai, mano galva, leistų sumažinti administravimo kaštus, visi pensinio amžiaus sulaukę asmenys gautų vienodą išmoką (va čia būtų tikroji lygybė ir solidarumas), tie pensininkai, kurie dirbdami gavo didesnes pajamas ir kaupė senatvės pensijai atitinkamai gautų papildomas išmokas iš privačių pensijų fondų (tokiu būdu būtų išlaikomas principas – „daugiau uždirbau, buvau geresnis darbuotojas, specialistas ar šiaip aukštesnes pareigas užėmiau, daugiau ir gausiu pensijos“), galiausiai valstybė galėtų skirti papildomą socialinę paramą sunkiau besiverčiantiems pensininkams priklausomai nuo jų turtinės padėties, kurią galima nesunkiai įvertinti.
Negi tai būtų bloga sistema? Negi yra priežasčių, kodėl jos nereikėtų įgyvendinti? Nemanau, kad tam priešintųsi tie pensininkai, kurie gauna vidutines ir mažesnes nei vidutinės pensijas. Priešintis galėtų nebent tie, kurie gauna daug daugiau, nes „sukaupė“. Tačiau jie juk sukaupė ir turto atitinkamai daugiau, ar ne? Nemanau, kad valstybinės senatvės pensijos dydis turėtų korealiuotis su turimo turto dydžiu, t.y., nemanau, kad dabar valstybė turėtų turtingesniems daugiau, kad šie galėtų išlaikyti savo turtą. Jei negali išlaikyti namo, parduok ir pirk butą, kurį išlaikysi ir dar pavalgyti turėsi už ką!
Galėčiau šį įrašą tuo ir pabaigti, bet įsivaizduokite mano nustebimą, kai atradau, kad mano anksčiau aprašytas modelis yra realizuotas praktikoje! Apie tai buvo rašęs Rytas Staselis. Toks modelis, pasirodo, įdiegtas Gruzijoje ir, manau, jis būtų tinkamas ir reikalingas Lietuvai.
P.S. Jei neklystu, LLRI irgi kažkada siūlė naikinti „Sodrą“. Gaila, dabar greitai nerandu jų argumentų, nes būtų įdomu pasiskaityti ir gal net išeitų papildyti šį įrašą.
