Turbūt dažnas iš mūsų, eidamas į vieną paskutiniųjų valdiškų įstaigų – Lietuvos paštą, su liūdesiu nužvelgiame jo geltoną iškabą, nes ši, kadaise pelningai dirbusi bendrovė, šiais laikais yra tik liūdnas savo pačios šešėlis. Nykus, nuo sovietmečio laikų nepasikeitęs eksterjeras dvelkia sentimentaliu liūdesiu ir it Kentervilio pilies vaiduoklis gąsdina kiekvieną, ketinantį įžengti į šį ,,smaragdų miestą“.
Dar nykiau pasidaro, kai užeini vidun, nes pamatai, kad prieš tave laukia eilėje būrys senyvo amžiaus moteriškių, kurių kiekviena manosi turinti teisę būti aptarnauta be eilės. Nejučia pasidaro gaila, jų, nes šiais laikais mokesčius galima susimokėti ir internetu, tad nebūtina laukti eilėje kaip visuotinio trūkumo laikais, kai tik ,,blatas“ leisdavo įsigyti elementariausių maisto produktų universalinėje krautuvėlėje. Tik tada prisimeni, kad pensijos sulaukusiems žmonėms atsiranda laiko perteklius ir socializacijos trūkumas verčia juo rinktis krūvon, kad galėtų aptarti, kuri namo kaimynė slapta nuo savo vyro susitikinėja su vyriškiu iš kaimyninės laiptinės. Tuomet nelieka kito kelio, kaip susitaikyti su neišvengiama lemtimi ir laukti, kol galėsi prieiti prie langelio.
Laukiant eilėje, netikėtai atrandi, jog savęs lavinimas, skaitant, įvairiausius pranešimus leidžia patirti katarsį. Supranti, jog pašto darbuotojos turi keturias oficialias dešimties minučių pertraukėles ir kad iki vienos jų likęs pusvalandis, bet tuo metu geriama kava ir plepama su senyvo amžiaus moteriške apie gyvenimą, nors ši atėjo tik pasiteirauti, kiek dabar kainuoja išsiųsti laišką į Akmenę. Skaitydamas atrandi, kad norintys atsiimti koresponduotas siuntas (kad ir ką tai reikštų, bet esi tikras, jog tai apie taviškę) aptarnaujami be eilės. Galiausiai perskaitai tai, kas priverčia susimąstyti: ,,Gerbiami klientai, šiuo metu vykdoma valdymo sistemos reorganizaciją, tad būkite kantrūs“. Na, gal ir ne visai tiksliai pacituota, bet esmė perteikta – paštas išgyvena permainų laikotarpį, kas padidins valdymo efektyvumą, klientų aptarnavimą ir t.t. Pradedi galvoti, kad nepamatysi pašto darbuotojų važinėjančių antikvarinėmis transporto priemonėmis, dar iš tų laikų, kai kuras praktiškai nieko nekainavo (na, ir didelės turėtų būti kuro sąnaudos), laiptinėje nesutiksi į ,,bomžą“ panašios būtybės, besikrapštančios aplink tavo pašto dėžutę (argi gali žmogus geriau rengtis, kai jo atlyginimas žemesnis už šalies vidurkį?), o nuėjus į paštą tave pasitiks maloni administratorės šypsena…
Visos šios iliuzijos išsisklaido, kai prieini prie langelio ir į tave nukrypsta pavargęs ir piktas žvilgsnis, tiriantis tave ir laukiantis, kol išpyškinsi, ko čia atėjai. Pasakęs, kad atėjau siuntos, kad susisiekiau su siuntėju ir jis prieš kelias dienas išsiuntė užsakymą, kad jis paskambino į paštą ir jam patvirtino, kad siunta gauta ir tereikia su asmens dokumentu ateiti ir pasiimti, sulauki netikėto atsakymo – iš tavęs pareikalauja lapuko, be kurio negali pasižiūrėti, kur yra jis padėtas, nors žino, kokia siuntos vertė ir kokiu adresu ji turi būti pristatyta. Tas pats ištinka ir nėščią moterį ir senuką – pašto darbuotoja nepajudės iš savo vietos ir dar apšauks, kad ateina visokie ,,bukapročiai“. Kas tada belieka? Man gerai, paskambinau siuntėjui, kuris maloniai atsiprašė ir pažadėjo, kad jie patys pristatys užsakymą tiesiai į namus ir net po darbo jį atveš. Tuomet supranti skirtumą tarp privataus ir valstybinio sektoriaus ir pradedi suvokti Lietuvos pašto privatizavimo būtinybę, nes tada gal ne tik su didesnėmis įmonėmis, bet ir su eiliniais žmonėmis bus pradėta elgtis kaip su klientais.
P.S. Paskelbta: 2008-02-25 22:44
