Štai ir prabėgo Kūčios. Pagaliau jos tapo nedarbo diena. Viena tų švenčių, kurios vertos tokiomis būti. Juk ne kas dieną turi pagaminti mažiausiai 12 valgių vakaro stalui, sutvarkyti kambarius, nulėkti į parduotuvę giminei dovanų ir papuošti Kalėdinę eglutę (žinau, daugelis puošia anksčiau, bet nuo seno mano šeimoje buvo puošiama šiandien)… Taip, Seimas Kūčias padarė nedarbo diena ne dėl šios priežasties, o dėl populiarumo… Nesvarbu, kad ir taip pirmaujame nedarbo dienų skaičiumi… Nesvarbu, kad niekas neklausė, ar žmonės norėtų dar vienos nedarbo dienos… nesvarbu, kad net nebuvo ištirta, kiek tai kainuos valstybei… Nenoriu politikuot dabar.
Ši diena išskirtinė dar ir tuo, kad tai didžiausias metuose pasninkas. Šiandien daugelis nevalgo mėsos, kiaušinių, negeria pieno ir t.t. Daugumai tų, kurie dar laikosi pasninko to užtenka. Tik ar tai tikroji pasninko prasmė?
Man pasninkas yra susilaikymas. Susilaikymas nuo kasdienybės įpročių. Pasninkavau šiandien atsisakęs cigaretės (o rūkančiajam tai daug). Pasninkavau šiandien nerašydamas nieko. Pasninkavau nežiūrėdamas televizoriaus. Pasninkavau be Interneto. Štai toks ir buvo mano asmeninis pasninkas. Bent dienai atsisakiau visko, kas sudaro mano kasdienybę… O ko dar galėjau atsisakyti, kad pasinerčiau į asketizmą? Kai nieko neturi, tai nieko atsisakyti negali… nebent atsisakyti turėti…
Su Kūčiomis!
