…ir kvailas tuo pačiu. Žinoma, iš pradžių taip nemaniau, bet po poros valandų kažkodėl susijaukė viskas. Ne, žinau, kad sprendimas teisingas ir brendo jau seniai. Gal visgi jis teisingas?.. Dejonės ir klejonės mintyse…
Kartais savo tinklaraštyje ir ne tik pasidarau per daug atviras – nesinorėtų, kad taip nutiktų šį kartą, nes veikiausiai tai bus vienas tų retų atvejų, kai nepavyks vėliau užsidėti pašaipios sarkazmo kaukės. Taigi, rašau ir jaučiuosi kaip antras nuogalius Laisvės alėjoje – ne gėdos jausmas tai, o kažkoks nejaukumas viduje.
Lemtingas… Šiaip tai baisus žodis. Lemtingi būna susitikimai… (Kartais išsiskyrimai.) Santuoka, savižudybė… Gal šiems labiau tiktų terminas „lemtingas“, nors man labiau patiktų kitas žodis – „dramatiškas“.
Šį kartą dramos nebuvo. Tiesiog visą dieną gulę ant pečių rūpesčiai ir nepasitenkinimas pasauliu (tiksliau būtų sakyti, kad savo role gyvenimo seriale) suformavo tikrai nevykusią nuotaiką (nors ir čia gal reikėtų sakyti, kad ne nuotaiką, o savijautą). Užteko tik menkos kibirkšties ir užsidegė laužas – padėjau pareiškimą ant stalo ir išėjau iš darbo.
Apie tai jau pasakiau trims žmonėms. Taip sakant, prasinešiau artimiesiems. Žmona sureagavo skaudžiai – ji irgi neseniai liko be darbo. Sunku bus dabar kurį laiką finansiškai. Vėl… Dėl to ir sakau, kad kvailas sprendimas – reikėjo lukterėti, kol žmona atsistos ant kojų vėlei, radusi naują veiklos sritį.
Taip, žinau, kvailys… Tik būna taip, kad kapsi lašas po lašo į stiklinę vanduo ir galiausiai pasiekia tą ribą, kai pradeda tekėti iš jos. Prisikaupė – taip, galima pasakyti lietuviškai, nors rusiškai skambėtų veiksmingiau.
Žmona paklausė, kas dabar bus… Žinau, kad nieko gero: nėra čia pasiūloj tokios darbo vietos, kuri man tiktų ir kuriai aš tikčiau, nekalbant apie tai, kad vienas kitam patiktume. Kol kas dar turėsiu veiklos, bet paskui… Kalėdos… Stebuklų metas, tai gal ir man pasiseks… (Dar viena kvailystė – sėkmė paprasčiausiai neegzistuoja bent jau mano pasaulyje.)
Draugai irgi nustebo. Nesitikėjo iš manęs, nes šiaip paprastai elgiuosi brandžiau. Ar turiu atsarginį variantą? Šį kartą ne… Ir net neįsivaizduoju, kur jo ieškoti.
Vienas uždavė man klausimą: „ar naudinga?“ Tiesa pasakius, manau, kad taip. Ilguoju laikotarpiu, bet trumpuoju… Darosi baisu, nes žinau, kas gresia – jau tai esu patyręs.
„Ko verti principai, jei svarbiausia šiame pasaulyje yra nauda?“ – štai toks klausimas nuskambėjo kito lūpose. Nemanau, kad tos naudos būtų likus tame pačiame darbe. Pasiėmiau viską, ką galėjau. Daug išmokau, sužinojau, bet…
Iš pradžių viskas buvo tiesiog tobula, bet rojus Žemėje niekada nebūna amžinas. Puiki atmosfera jau buvo sugriauta, kai aš grįžau po biuliotenio. Kažkas buvo ne taip. Sunku tą nupasakoti. Pasikeitė darbo pobūdis. Atlyginimas dėl to irgi nepaaugo, o pajudėjo į priešingą pusę. Tačiau nesakau, kad gaudavau per mažai – tiek, kiek buvau vertas.
Baimė, sumišimas, neviltis, gėda – tai tik emocijos, kurios praeis. Kita vertus, negalėčiau susitaikyti su tuo, kad per mane nukentėtų kitas… O taip būtų nutikę, jei nebūčiau išėjęs, nors dabar nukentėsiu ne vien aš, bet ir mano šeima…
Ramuma.
