Turbūt vieni ryškiausių vaikystės prisiminimų – tai 20 metų senumo sausio įvykiai. Buvau dar vaikas, bet puikiai pamenu nemiegotas naktis…
Atsimenu, tą naktį nemiegojom. Mama varė mus miegot, bet niekas negalėjo užmigti. Namuose buvome ne visi – trūko tėčio ir senelio. Jie buvo išėję… išėję budėti…
Buvo baisu… labai baisu… Meldėmės, kad jiems nieko nenutiktų, kad grįžtų sveiki namo… Su baime klausėmės televizijos, kas vyksta…
Tą dieną nuėjom su mama pas tėtį ir senelį… Buvo netoli eiti – jie buvo prie „Telekomo“ pastotės Savanorių prospekte. Žmonės ten budėjo…
Nustebino, kad tiek daug žmonių, kad visi vienas su kitais sveikinasi, kad dainuoja dainas…
Visgi, tai buvo nerimo ir laukimo atmosfera…
Kažkas suriko – „Tankai atvažiuoja! Tankai!“
Minia susispietė… Mes automatiškai prisiglaudėm prie tėčio…
Žmonės klausė, kas dabar bus, ar bus taip pat kaip Vilniuj…
Paskui kažkas pranešė, kad tankai nusuko ir minioje galima buvo pajusti visuotinį palengvėjimą…
***
Tie prisiminimai blunka iš atminties, bet lieka jausmas, kurį sunku nupasakoti žodžiais. Galbūt prisimename tai, ką norime prisiminti, bet kai kurie dalykai tiesiog įsirėžia visam gyvenimui – tai tas to laikmečio vienybės jausmas, kai visi nuo mažo iki didelio turėjo vieną tikslą – laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurios savininkai būtume mes visi…
Gal kartais ir negalime apie viską papasakoti dabar, nes dar nepraėjo pakankamai laiko ir negimė istorija… Nesugebame perteikti to jausmo… Galbūt todėl ši diena kai kam tapusi tik dar viena diena kalendoriuje… Galbūt todėl nyksta pagarba žmonėms, stojusiems prieš tankus ir spjaudžiusiems agresoriams į veidus…
***
